Mažoji švieselė

Manoj sieloj tamsu, kamuojamas liūdniausių minčių.
Sėdžių ir žiūrių pro savo rasotą langą lyg koks sunerimęs.
Laukiu kažko stebuklingo ir netikėto,
Kai pamatau liepsnojančią rytmečio saulę kylančią virš debesų.

Ir vis stebiu pro savo langą, matydams,
Kaip geltoni saulės spinduliai glosto jaunus veidus.
Ir ilgos valandos prabėgo, laukdamas kol jos pasieks mane,
Kai pavasario vyturiai pranašavo apie laisvės stebuklus.

Šviesūs spinduliai vis artėjo ir artėjo,
kol nežinia kažkas sužnabžėjo: „mirtis laukia tavęs“
Spinduliai sustojo ir pradėjo tolti nuo manęs.

Jau daugel metų bandau sugauti bent mažiausiąją svieselę,
Amžinoj juodybės tamsoje, neatrandamoj,
Kad galėčiau uždegti jau senai širdyje užgesusią žvakelę
Idant sušildytų viduje esančią šaltą vienišą sielą.

Bet taip ir dingo ta maža skraidanti švieselė
Ir sėdžių dabar rudens tamsoj apakęs,
Pasiklydęs, ir iš nebūties klaupiuosi, tardamas maldelę,
Ir pajuntu, kaip iš manęs lieka tik dulkės.