Ach koks čia triukšmas – aš prašau, kad vyktume kur kitur, dar kartą prašau ir dar, ir daar, bet niekas nekreipia dėmesio, paliečiu greta esančio ranką, tai pažvelgia ir mane ramina: žuvyytėuvyytėuuyye, pasidaro, ramu ir gera nuo uyyye. Bet kur mes miaues miaue? Šniokščia ir ūžia- net sunku ir dar klykia-o tai kažkas naujo, bet negaliu matyti to aukštai: tuoj jį pasišauksiu: auauau: neramu, o dar čia kažkas nematytas greitai artėja: keistas, ne visai pažįstamas kvapas, bet staiga mano namelis pakyla aukštyn ir iš viršaus jau matau, kad tas kiek neaiškus gauruotas lyg ir panašus į matytus praeina: įsitempiu, ir išgirstu: šuuoo; tai lyg koks pavojus ššuuo ššuuo.. Nutylu, nes grėsmės nebėra. Atsiduriu vėl arčiau žemės ir noriu ją pasiekti, bet ir vėl ššiuauuiiiij ššiuauuiiiiuaaa.... yyykvyya ykvyvyvya ššiuauuiiiij ššiuauuiiiiuaaa... Ir ramybės vis tiek nėra: -koks keistas kvapas ir dar kažkoks ššiuauuiiij ššiuauuiiiiuaaai – tai vanduo uanuuoa uauuoa- daug jo ir yyya yyyya.. – toks virš manęs. Noriu paliesti tą uauuoa ir smieiu-lį smieiu -miau-lį apačioje, bet išlipti nenoriu: miau miau –tai nematyta ir kvapas ne tas, prašau: imia aaua uaua imia aaua uaua imiaaauauaua, bet vis ykvyvyvya ššiuauuiiiij ššiuauuiiiiuaaa... Viskas gerai, gerai: Errlaerrla... einamerla eiaeaaa... inamauusinamauus uyye. Miaa aaua ua pritariu miaa aua ua. Matau suprato-jau sukame link takelio-inamauus iamauus erlaerla-darosi ramiau-pasuku galvą ir ramiai atsigulu: iš namelio girdžiu, kad jau iamauus iamauusiamauus. Žinau, jaučiu, suprantu ir pritariu: imiaaua imiaaua, imia aaua uaua.
Iš tiesų įdomu, kad katė ištaria tokius ar labai panašius garsus, ima suprasti žmogaus kalbą, pamėgdžioja dažnai girdimus, kartojamus garsus.Dažnai gerai pavyksta perteikti garsų junginius, kuriuose yra i,y,a,u,š,m. Savaip išgirsta žmogaus kalbą. Taigi katė Erla turi savo "katišką"supratimą. Dar daug neištyrinėta. Apie tokį bendravimą su kate, kurią narvelyje (jai ten patinka grįžti po ilgo pasivaikščiojimo laisvėje) atneša prie jūros,jai nematytos vietos,
Akimis permečiau iš toli ir pamatęs krūvą ištemptų žodžių, plius begales daugtaškiu, supratau, kad čia dar toli iki bent kiek paskaitomo rašymo. Autoriau nepyk, bet esu matęs daugybę tokių kūūūrrriniųųųų, ir nei karto jie manęs nenustebino.
O man atrodo, kad gyva ir gražu. Išbaigtumo norėtųsi. Galbūt kokio atsakymo į "o kodėl?". Galbūt kiek lengvesnio , hm, supratimo ne tik apie vidų, bet ir aplink. Be to - labiau etiudas, negu kūrinys. Nors kas sakė, kad etiudas - kažkas nevertingo.