Apakimas

Kas tave apakina – nesuprasi.
Traukinys, garlaivis tai
ar šiaip kažkokia dar nežinoma transporto priemonė.
Tai ekipažas, kuriame klega lengvabūdiška,
linksma kompanija.
Nors apakintas – visus pažįstu.
Žinau, jiems nesvarbu,
kur ir su kuo važiuoti.
Tai buvę mano draugai,
net nepažvelgę į mane važiuoja.
Išdidūs – nesisveikina.
Jie tikri – tuoj aš įlipsiu pas juos,
pas saviškius.

Tame ekipaže
vietos visada visuomet ir visiems užtenka.
Kodėl taip akina,
kitiems kartais ir nepastebimos šviesos?..
Kitiems tai net ne šviesos, tai tamsios nešvarios dėmės.
Kaip linksma jiems...
Netgi daugiavaikė mano baimių motina,
nerūpestinga lyg gegutė,
apsikabinus mano tuščios didybės žalčio kaklą,
geria išrūgų  šampaną.
Štai – mano nekilnių poelgių muškietininkai,
kilniom mantijom apsigaubę.
Štai – pranašumo ir apkalbų budeliai,
lyg plėšikai švaistosi nuodingais vėzdais.
Ir neryškūs mano trūkumai čia.
Gal jau kas nors iš jų iššoko,
iš to ekipažo,
kaip blusą  man už apykaklės.

Ekipažas, jaučiu, tuoj pravažiuos!..
Su kuo aš pasiliksiu?..