Benamis taria

Benamis taria – aš stipriau jaučiu.
Jupiteriui – prašau. Tačiau ne jaučiui.
Namų hierarchija prasideda aukščiu
ir galas ten, kur nieko nebejausčiau.

Benamio žvilgsnis kužda – tu klysti, 
turėdamas upes planų, deja, seklias tik.
Benamio horizontai neliesti.
Jo naktys mėnesienoj klesti.

Apeičiau jo įdėmų žvilgsnį, tą,
kur glosto pievą lyg erdvė planetą,
tyla benamio žvilgsnyje – nata..,
atodūsio ir įkvėpimo glamonėta.

Benamiui mokesčių nėra.
O norų skalėje pakanka norų.
Jam klevo lapai, virš galvos šnarą,
dar nepradėjo kalbinti minoru.

Jo prievolė – nujausti laiškus. Net
ir tuos, kurių rašyti buvo neketinta.
Nors keturis kartus, na tris... kasmet
nors pirmą kartą, ne kelintą.

Ak, adreso nėra... taip, adresai
tokių kaip jis gana abstraktūs,
neteisini savęs – kaip išdrįsai
benamio klausti - Jūsų raktas?..

o jis atsako, raktas šis
tikriausiai mano, arba lygiai tokį
į upę išmečiau ir štai ryšys
tarp upės ir manęs yra. Abu lėtoki.

Ir tik žemyn viena kryptis. Abiem.
Kam neigti į nusileidimą kryptį.
O dugnas įžymus duobėm.
Kur mėgsta sūkuriai patrypti.