Gal jis parašė savo knygą?..

Įzraelyje  tarnauja visi, netgi invalidai ir moterys moka vartoti ginklą. Ir tarnauja jie normaliai – vyrai tris metus, o moteris du. Jie gyvena karštame pasaulio rajone. Mes šiuo atžvilgiu – nei kiek ne šaltesniame. O jų priešai arabai, prieš galimus  mūsiškius  – kūdikiai, kurie nuo kupranugario nulipo, o tanką valdyti taip ir neišmoko. Geriausiai jiems sekasi susisprogdinti, na, o technika laukinio rankose – metalo laužas.
Savo galimą priešą, mes, senoji karta žinome iš vidaus. Aš, tiesa sakant, labai nenorėčiau šios tautos iš viso laikyti priešais. Jie ir blogesni už mus, ir geresni. Sunku juos pralenkti. Bet visumoje, mes kaip tauta – pranašesni.

Linkęs pasitikėti ir dabartine mūsų kariuomene, jos moraline dvasia. Kelia nerimą tik jos techninis apginklavimas. Visgi skručai tie mūsų sąjungininkai, man darosi bloga, kai matau važinėjančią, atseit, mūsų karinę techniką, kuri pagaminta gal 1950 metais.
Jeigu kas nors paklaustų, kokios tautybės kareiviai buvo geriausi toje sovietinėje valstybėje, aš drąsiai teigčiau: už lietuvius geresnių nebuvo.  Mano nuomonę, palaikytų nemažai buvusios kariuomenės karininkų. Nemačiau,  tarnaudamas toje kariuomenėje, nei vieno, visai žioplo lietuvio. Jų gal ir buvo, kur nors statybiniuose daliniuose. Ten kur aš tarnavau – nebuvo. Kas antras – seržantas. Lietuvis buvo sumanumo etalonas. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Kitas klausimas kiek mumis pasitikėjo?

Mūsų kuopa, antrus iš eilės metus, vasaros sezono metu, dalyvavo Kara-liaučiaus žemių išminavimo darbuose. Palapinėse gyvenome nuo balandžio iki spalio mėnesio. Bastėmės po miškus ir laukus nedidelėmis grupelėmis. Jeigu atneši kokį surūdijusį sprogmenį, ar šiaip ką nors iš kariškos amunicijos seną gabalą – net labai gerai. Maitinomės uogomis, kolūkių žirniais, grybais. Čia gana geras priedas prie kareiviškos košės. Mūsų kuopos vadas kapitonas Kartavcevas  žinojo, kokiose pelkėse yra daugiausia primesta įvairių sprogmenų. Ten, ko gero, dar ir dabar nemažai jų liko. Sezono pabaigoje mes atidirbdavome už visą vasarą. Tiesiog murkdėmės tuose balose basomis kojomis ir traukėme sprog-menis jau ne šimtais, o tūkstančiais. Du karininkai buvo apdovanoti ordinais, o 4 kareiviai medaliais už narsumą. Dirbo visi, bet medalius gavo tie, kurie rodė daugiausiai entuziazmo, lakstydami po miškus su minų ieškojimo prietaisais. Gal tas pelkes jau nusausino?..
Labai svarbus objektas, tokiame stovyklos gyvenime yra lauko virtuvė. Ko gero ir jų trūko. Toje sistemoje visur buvo deficitas.  Atėjo įsakymas, tą lauko virtuvę iš mūsų atimti. Viršila laksto po stovyklą ir plaukus raunasi, ką reiks daryti? Skundžiasi kuopos vadui. Matomai, kažkas viršuje sumąstė, kad tame krašte labai daug griuvėsių ir plytų. Liepė krosnį patiems susimūryti.

Kuopos vado reakcija buvo tokia:
– Jokia čia problema.  Pašauk bet kurį lietuvį ir jis tau viską padarys.
– Atsimink, – dar jis protino  viršilą, – jeigu reikia ką nors padaryti, ko tu nesupranti, ar tavo supratimu, tai neįmanoma, visuomet ieškok lietuvio ir išeitis bus rasta. 
Kaip tik pro šalį ėjo eilinis iš Jurbarko – Januškevičius, jis ir buvo pakvies-tas pas vadą.
– Januškevičiau, ar mokėsi krosnį sumūryti?
– Niekada to nedariau, draugas kapitone, bet pabandysiu?

      Kitą dieną krosnis jau rūko. Neprisimenu aš jos konstrukcijos, bet tą vasarą tokios dar trys buvo pastatytos. Jų trūkumas buvo tik vienas  – pervežti buvo ga-lima tik plytas.  Mūsų kuopos vadas labai mylėjo ir gerbė lietuvius. Lietuviu ser-žantu, jis netgi daugiau pasitikėjo, negu pageriančiu leitenantu. Nors jo straips-nius apie kuopos ir bataliono taktiką, spausdino karinės apygardos ir netgi cent-riniai kariški laikraščiai, karjeros jis nepadarė, nes buvo geras, kultūringas, apsi-skaitęs žmogus, niekada nedemonstravo savo blogų emocijų ir nesikeikė. Kalbė-ti su juo galėdavai kaip su draugu. Kuo daugiau tu žinodavai – tuo daugiau jis norėjo su tavimi bendrauti.  Ko gero, ne karjeroje yra žmogaus vertės ekvivalen-tas. Vertybė –  jeigu geruoju tave prisimena.

Kodėl aš įsitikinęs, kad lietuviai buvo geresni kareiviai. Todėl, kad pavyzdžių aibės. Labai daug kas iš mūsų buvo jaunesnieji vadai. Toje kariuomenėje labai trūko karininkų. Daugiau kaip pusė  būrių vadų, buvo būtinos tarnybos kareiviai. Jiems ant antpečių klijuodavo ilgą antsiuvą ir suteikdavo viršilos laipsnį, tarp jų nemažai buvo lietuvių.
Prisimenu, ruošėmės važiuoti į Čekoslovakiją. Aišku, mes nežinojome kur mes ruošiamės važiuoti. Sužinojome, kai pasibastėme po Lenkiją ir Vokietiją, apie pusantro mėnesio.  Mūsų batalione atsirado keistas kareivis. Antpečiai buvo išblukę, tačiau per jų vidurį buvo aiškiai matoma,  neišblukusi  ilga juosta. Eilinis kareivis, buvęs būtinos tarnybos viršila. Išsikalbėjome – pasirodo lietuvis. Jį, į mūsų dalinį, atsiuntė  iš Černiachovskio – lietuviškai Isručio. Ten jis buvo, prieštankinių valdomų sviedinių, būrio vadu. Kaip specialistas buvo virtuozas. Jį pažinojo, netgi karinės apygardos vadas, armijos generolas. Buvo apdovanotas visokiais padėkos popieriais, laikrodžiais ir tt. Į taikinį, nesvarbu, kur jis buvo ar ant žemės, ar jūroje pataikydavo,  nusimovęs batą ir valdydamas skrendantį sviedinį su kojų pirštais. 
Tai kodėl jis buvo pažemintas tarnyboje?

Man dabar atrodo, kad jo poelgiai mažiausiai verti Vyčio kryžio. Savo pulke jis turėjo labai didelį autoritetą, o lietuvių tarpe – dar didesnį.  Sumąstė žadinti tautiečių patriotinius jausmus. Kaip ir kiekviename pulke, ten buvo klubas, daugumoje, tai pastatas panašus į didelį garažą. Kino mechanikas tame klube irgi buvo lietuvis. Po kino seanso dauguma lietuvių pasilikdavo, ir iškabinę lietuvišką vėliavą, pravesdavo tautinį susirinkimą. Nežinau kiek laiko tai truko, bet vieną kartą  išlindo į paviršių. Kaip sako rusų patarlė: „Pasaulis nebe gerų žmonių“. Vaikinas visą kaltę prisiėmė sau. Dėl tos priežasties jis ir pateko į mūsų dalinį. Vos ne kasdien vaikščiojo į  ypatingąjį skyrių.

      Kažkaip norėjosi su juo bendrauti. Kaip ir aš, jis labai mėgo istoriją, literatūrą. Skaitė ir žavėjosi tais pačiais autoriais. Kalbėjo, kad nieko nenori šiame gyvenime atlikti daugiau, tik parašyti vieną gerą knygą. Nebeužilgo mes atsidūrėme miške. Visa divizija išvažiavo į susitelkimo vietas, kurios buvo jau Lenkijos pusėje. Ir vieną vakarą, kai iš visų kareivių surinko dokumentus, pamačiau, kad mano draugą sodina į dengtą mašiną, su kuria tikriausiai kalinius vežiojo. Į tą mašiną susodino visus mūsų pulko nepatikimus kareivius. Daugumoje, tai buvo drausmės pažeidėjai - alkoholikai. Į jų tarpą pateko dar vienas mano tarnybos draugas, kuriam irgi buvo nuimti seržanto antsiuvai. Jis mėgdavo aiškinti vadams, o ypač politiniams vadovams, kokie jie neapsiskaitę ir buki.
– Aš Šekspyrą ir Dantę, nuo viršelio iki viršelio perskaičiau, o jus draugas politvadove esate labai ribotas žmogus.

Negalėjo jis patikti. Jis netgi ir tarnybos draugams nelabai patikdavo, ka-kaip patologiškai save aukštino. Jeigu aš būčiau labai žavėjęsis jo N. Tagilu tai tada jau mes būtume neišskiriami draugai. Jeigu norėjai, kad pavyzdžiui, gruzinai tau būtų palankūs, reikėjo labai žavėtis Gruzija. Kažkaip neužteko tam jokių dvasinių jėgų, nei energijos, nei padlaižiavimo įgūdžių. Žinau gruzinų tarpe yra daug inteligentiškų žmonių, bet man teko susitikti ne su geriausiais šios tautos atstovais.

Kai mes grįžome, įvykdę  savo, taip sakant, „internacionalinę pareigą“, kareivinėse jau radome slampinėjančius mūsų ne labai gerus kareivius. Ne visuomet kas bloga yra bloga. Kol mes 5 mėnesius malėmės po Europą, šie vaikinai ramiai sau sėdėjo Klaipėdoje. Palikti juos vienus kareivinėse buvo negalima. Paklausiau apie savo naują draugą. Ne, jo su jais nebuvo. Jį kažkur kitur nuvežė. Gaila, jau neprisimenu net jo vardo. Labai trumpai mes bendravome. Gal jis tikrai parašė savo knygą. Gal jis jau žinomas rašytojas. Gali būti ir blogesnis variantas. Dabar visi žino, ką iš protingų disidentų darė sovietinė psichiatrija. Yra tikrų didvyrių, kurių pavardžių mes jau neprisimename, o juk reikėtų išsiaiškinti. Dabar rezistentais ir disidentais apsimeta kas tik netingi, o tikroji tėvynės meilė yra tyli...