Smalsumas

- Ar tu irgi girdi tai, ar man čia galvoje aidi? – paklausė Rokas ir suraukęs antakius apsidairė aplink.
Vidury kaimo, sėdėjom mano sodybos kieme ant suoliuko ir gėrėm alų, o vėsų nakties orą drebino ir draskė ritmingi būgno garsai. Kažkur tolumoje, laukų link dangus buvo nutviekstas rausvos, gelsvos spalvos atšvaitų. Ir, žinoma, būgnai, dundantys taip, jog net viskas aplink virpėjo.
- Jo, girdžiu. Kažkas būgnus muša, - tariau ir parodžiau šokančių šviesų danguje link.
- Kas čia darosi? – sumišo Rokas ir net atsistojęs paėjėjo kelis žingsnius.
- Kaimynai pasakojo, jog čia taip būna. Tipo kažkokia sekta ten toliau įsikūrusi ir paskutinę mėnesio šeštadienio naktį darosi kažkokie dalykai.
Duslus būgno ritmas pradėjo greitėti, pasigirdo neaiškūs rėkavimai ir šauksmai. Abu žiūrėjom tos pusės link, laikiau alaus butelį prie lūpų, tarsi nedrįsdamas išgerti.
- Tu pirmą kartą tai matai? – paklausė.
- Taip... – nutęsiau, žiūrėdamas į tolį.
Pulsuojantis, šviesos nutviekstas dangus, ritmingas būgno garsas ir šūkčiojimai vertė gūžtis, jaustis nejaukiai ir kuo greičiau smukti į kambarį. Arba dar geriau – važiuoti iš čia lauk.
- Einam pažiūrėt? – staiga pasiūlė Rokas.
- Ką? Kodėl?
- Tipo neįdomu tau?
- Ne itin, - tariau ir gurkštelėjau alaus; matėsi, jog Rokui nuo alkoholio sukilo adrenalinas.
- Einam, gi nieko nenutiks, dabar gi XXI amžius, niekas nieko neaukoja ant laužų ir panašiai, - minties nueit paspoksot, kas ten vyksta toliau laukuose, jis laikėsi įsikandęs kaip šuo kaulo.
Sukiojau butelį rankose ir žvelgiau tolyn, kur aidėjo būgnas ir girdėjosi šauksmai. Dvejojau, viduriuose klaidžiojo keista nuojauta. Nenorėjau būti išvadintas mižnium, todėl ignoruodamas visus savo šešto jausmo įspėjimus ir šauksmus gūžtelėjau pečiais ir tariau:
- Na, gerai.
Rokas nušvito.
- Va, čia jau kita kalba.
Badydami savo sportbačius, slinkome per ražieną, susikūprinę, vildamiesi, jog naktis mus užmaskuos. Kuo labiau artėjome prie mirguliuojančio nuo šviesų dangaus ir kuo garsiau aidėjo būgnai, blogos nuojautos gumulas mano viduriuose vis didėjo, atrodė, jog tuoj vos galėsiu paeit, koks sunkus jis darėsi su kiekvienu žingsniu. Rokas ėjo prieky manęs, vikriai dėliodamas kojas, susilenkęs beveik iki pat žemės. Matėsi, jog keistas smalsumo jausmas užgožė visus kitus jo jausmus, stiklinėmis akimis jis slinko žaižaruojančio dangaus link. Kol kažkokia keista jėga jį ten traukė, mane priešingai – stūmė tolyn.
Baisus, greitas ir ritmingas būgnų dundėjimas buvo nepakenčiamai garsus. Prisėlinome prie krūmų, kurie puslankiu gaubė laužą, būgną ir keistus žmones, šokančius ir rėkiančius aplink. Glaudėmės prie aukštos žolės ir karklo krūmo, stengdamiesi nors ką įžvelgti. Gumulas viduriuose pasidarė toks sunkus, jog vos galėjau tupėti.
Nuogi žmonės šoko aplink laužą, vis įmesdami į jį kažkokių miltelių, nuo kurių laužas šokdavo aukštyn, vienas iš jų mušė būgną, ant kiekvienos žmogystos nugaros buvo išterliotas neaiškus simbolis; visi jie rėkė, tačiau niekaip nesugebėjau suprasti ką. Didžiulis akmuo išmargintas sukrešėjusiu ir sudžiūvusiu krauju gulėjo šalia laužo. Rokas išpūstomis akimis stebėjo visą šį makabrišką ir groteskišką šokį.
- Gal sakau, dingstam iš čia? – kaip įmanoma tyliau sušnibždėjau ir timptelėjau Roką už rankovės.
- Ne, ne, ne, pirma turiu nufilmuoti, - tarė jis ir išsitraukė telefoną iš kišenės.
- Durniau tu, kam viso šito reikia, - sušnypščiau.
Bet jis manęs neklausė. Iškėlęs ranką spustelėjo mygtuką ir trumpas blyksnis perskrodė tamsą. Vietoj to, jog būtų paspaudęs filmuoti jis nufotografavo. Su blykste.
- Šūdas, šūdas, šūdas, - pradėjo pašnibždomis keiktis jis.
Stebėjau žmogystas, vildamasis, jog niekas nepastebėjo to trumpo šviesos mirksnio. Deja. Vienas iš šokančiųjų jau rodė pirštu tiesiai į mus. Per vieną sekundės dalį aš atsidūriau aukštose dilgėlėse, augančiose mano dešinėje, o per kitą sekundės dalį keletas žmogystų, jau tempėsi klykiantį Roką. Telefonas nukrito kažkur į žoles. Visas drebėdamas sėdėjau dilgėlėse iš baimės net nejausdamas perštėjimo nuo tų žolių. Rokas prarėkė net būgno mušimą, tačiau niekas čia jo nebūtų išgirdęs. Mano bloga nuojauta jau lenkė mane prie žemės. Būgną pradėjo mušti vis greičiau ir greičiau, per žoles sugebėjau įmatyti kaip jie guldo Roką ant akmens, keturi žmogystos tvirtai laikė spurdančias jo rankas ir kojas, kol kitas milžinišku mėsiniu peiliu prapjovė ir nudraskė jo drabužius. Mano smegenyse aidėjo tik būgnas ir ūžiantis kraujas. Dun dun dun. Rokas jau nuogas guli ant akmens. Dun dun dun. Žmogysta iškėlęs peilį jam virš galvos. Dun dun dun. Visi juokiasi nesveiku, demonišku juoku, nuo kurio galvojau, jog tuoj apsivemsiu. Dun dun dun. Aš jau žinau, kas bus. Dun dun dun. Bet negaliu nusukti akių. Dun dun dun. Peilis sminga į Roko papilvę. Dun dun dun. Roko klyksmas susilieja su neaiškia žmogystų daina ir būgno mušimu. Dun dun dun. Peilis keliauja link Roko krūtinės. Dun dun dun. Roko viduriai plačiai praverti. Dun dun dun. Iš klykiančio jo kūno traukiami organai. Dun dun dun. Žarnos lupamos lauk. Dun dun dun. Jį drasko į gabalus gyvą. Dun dun dun. Kodėl jis nemiršta? Dun dun dun. Žmogysta numeta peilį. Dun dun dun. Sukiša ranką į Roko vidurius. Dun dun dun. Išlupa jo širdį. Dun dun dun. Rokas jau nebeklykia.
Rytinis lengvas vėjelis šoka laukuose ir atneša man delnuose Roko lavono ir kraujo kvapą. Sėdžiu ir drebu dilgelėse. Bloga mano nuojauta mano kelnėse. Mintyse vis šmėkščioja vaizdas kaip jie išdarinėja gyvą žmogų ir suėda jo organus. Ausyse vis dar aidi tas klyksmas. Tik prašvitus, kai velniškas reginys baigėsi ir viskas nutilo, sustingę mano raumenys pradėjo atitirpti, o odą pradėjo perštėti nuo dilgėlių nuodų. Išropojęs iš žolių išvėmiau blogos nuojautos likučius.