rytas savyje

išaušta
ir nuo medžių rasos krinta
gaiva pakvimpa nusiprausę sodai
aušrinės kasos iš rūkų supintos
sulieja horizontą 
ir atrodo
lyg pirmąkart matai
kaip saulė srūva 
miškų rūbu
tarsi pirmykštėm pievom
apsiveja kvapai pagundų kilpom
ir regis
jog esi pasauly vienas
su mintimis
jos virsta kūnu
skubėdamos tenai
kur nevilties 
nebūna

aš įkvepiu giliai pasaulio grožį
paglostau akimis padangės mėlio šilką
klausausi kuždančios tylos
savosios sielos
kur rugpjūtį
sninga