Gal dar nevėlu išgirsti?..

Mano gyvenimo metai jau priartėjo prie amžinatilsi senelio nugyvento amžiaus. Kai kas, gyvenimą virš 70 metų, vadina Viešpaties Dievo šaukimo amžiumi. Dar kiti pasako: „Jis  viena koja jau karste, kita prie Dievo“.
Vis dažniau aplanko nemaloni mintis, kažkoks skolos, sąžinės spurdėjimo jausmas. Tik dabar man parūpo – kaip jautėsi mano seneliai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais? Kaip jie juos nugyveno? Kažkodėl atrodo, negalėjo jie būti laimingi ir patenkinti. Iki pat savo mirties jie niekur ir niekada nesigydė. Jeigu mes žavimės senovės stoikais – tai ko gero, jie nebuvo stipresni už mūsų senelius. Abu nugyveno virš aštuoniasdešimt metų ir jokia valstybė jiems neskyrė jokių lėšų, jokių išmokų. Jie netgi nežinojo, kad tai galėjo būti įmanoma, kad kažkas turi jausti pareigą jais rūpintis. Net tokia mintis niekada nekildavo, ir visgi jie mylėjo savo kraštą ir tėvynę. Jiems buvo svarbu, kad prie jų nekibtų, kad nereikalautų, nes jau duoti nebuvo ir ko. Mokesčius jie visą laiką tvarkingai mokėjo, bent jau keturis kartus pasikeitusioms valdžioms. Kaip gaila, kad man, tų laikų vaikėzui  niekas nerūpėjo.
Seneliai ir sirgo, ko gero ir gydėsi patys žolelėmis, pirtimi ir nesuprato, kokios ligos juos kamuoja. Gal kada ir buvo atvykę į Kaišiadorių polikliniką, kurioje jau ir aš lankiausi, kai jie dar gyvi buvo . Neatsimenu. Ko gero, juos šildė tik vieną mintis: „Mes savo namuose, mes ne prieglaudoje“. Tuose dideliuose, kaip tada buvo sakoma dviejų galų namuose, tikriausiai buvo gana šalta ir drėgna. Žmonės tokiomis sąlygomis mirdavo nuo lėtinių plaučių ligų...
Senai jau  tų namų neliko. Per savo gyvenimą aš krausčiausi 15 kartų, gal ir dar teks?.. Labai daug kur gyvenau, o seneliams užteko jų namo visam gyvenimui. Prisimenu senelio ūkį. Nors didelis kluonas buvo jau kolūkio, bet tvartai, klėtis, betoninis rūsys kiemo viduryje, šulinys su svirtimi, pirtis prie Bošės upelio, netgi malkinė – spindėjo tvarka ir švara.  Mama pasakojo, kad į tą šaltiniuotą upelį atplaukdavo upėtakiai. Kažkaip keistai ji juos vadino apstrangais. Sakė labai skanios žuvys, dabar pritariu jos nuomonei, nors tos žuvis, iš ano gyvenimo, ko gero, buvo skanesnės, ekologiškesnės. Ir šalimais tekėjusioje Neryje buvo apstu žuvies. Žmonės statydavo bučius. Aš pats retkarčiais atvažiuodavau pas senelį su tėvais.  Matydavau kaip žmonės kerta rugius ir klausdavau: „Kas čia“? Man atsakydavo duona. Tai kur ta duona? Kokioje šito augalo vietoje. Aš jau žinojau, kad agurkai auga darže. Bulves iškasamos iš žemės, o kaip iš šito storo šiaudo pagaminti duona?  Iš pradžių aš maniau, kad duona slypi kažkur šaknyse ar augalo stiebe. Pasirodo ne. Man parodė varpą – duona čia. Nesąmonė pagalvojau. Rugio varpą tokią maža, o duonos mums reikia tiek daug, ir ji slepiasi tik šiuose mažučiuose grūdeliuose?.. Tai dabar javų laukai stovi kaip mūras, tik pasiremdami vienas į kita nulaiko savo derlių – varpas. Tuometiniai kolūkių laukai, ypač Gegužinės netrešti smėlynai, bet kaip apsėti – liūdnas vaizdas.
Dabar ko gero pasakyčiau: „Tegul  skradžiai tokį darbą, jeigu tokie  niekingi jo rezultatai“. Senelis tai iš viso buvo prislėgtas. Jis vis prisimindavo, kad šioje pačioje žemėje, jo rugiai kaip mūras stovėjo, o jau Amerikoje, kur jis turėjo progos padirbėti pas fermerį keletą metų – tai jau kas be ko, ir tada  jo veidas nušvisdavo. Nepatenkintas  buvo aiškiai, bet apie valdžią nė mur - mur. Gana jam buvo tų pokario nemalonumų. Vieni norėjo išvežti – kiti prie sienos statė, o jam tik vieną terūpėjo, kad jo svirno, rūsio ir tvarto netuštintų. 
Geriausias jo žentas buvo mano amžinatilsį dėdė Ignas Savickas. Tai buvo ūkininkas, tikras žemės žmogus, Lietuvos patriotas. Neprisimenu aš jo, nes nušovė jį NKVD kareiviai, tiesiog prie savo namo, kieme ir kūną išsivežė. Taip man tetą Leosė ir pusseserė Danutė pasakojo. Teta tik keletą dienų nepagyveno iki savojo devynias dešimtmečio, pusseserė numirė 72 metų.  Senelis su dėde tai iš viso buvo draugai. Mano dėdė, tiesiog nepasakė, kur slepiasi partizanai ir buvo nušautas kieme,  jo 14 metų sūnaus akivaizdoje.
Kiekvienais metais, kol buvo gyva mano pusseserė Danutė, aš ją veždavau į Žaslius. Tas miestelis jai buvo ypatingai brangus. Čia ji baigė mokyklą. Besimokydama, kaip tada žmonės sakė: gyveno ant buto, pas žmones. Savaitgaliais eidavo namo pėsčia į Prudnikų kaimą ir sukardavo virš 11  kilometrų, nesvarbu  žiema ar ruduo. Dabar aš to kaimo net žemėlapyje neradau. Žinau prie pat pusseserės namo, augo ąžuolas, šalimais buvo tas įžymusis Laukagalio akmuo. Ąžuolas jau buvo nudžiuvęs, kai paskutinį kartą į jį pasižiūrėjo mano pusseserė, nes po pusės  metų mirė. Mokykloje niekas nemokamų pietų neduodavo, net jeigu būtum ir nevalgęs, niekam tai labai nerūpėjo – juk tėvus turi. Mano pusseserė tėvo jau neturėjo, o ir mama kolūkyje nieko neuždirbdavo. Aš dar prisimenu, kartą svečiavausi pas tetą, iš ryto pažadino raitas brigadininkas, varė žmonės į darbą. Teta ypatingai ir neskubėjo.
Jau  vėlyvesniais laikais, mes  per pertraukas dažniausiai išsitraukdavome taip vadinamus pietus. Duona, lašiniai, svogūnas, arba tiesiog duona pertepta kiaulių taukais. Visi valgė vienodai. Dažniausiai ir nevalgę apsieidavo. Tik  naujoje mokykloje dabartinėje Brazausko, jau buvo galima nusipirkti arbatos ir bandelę gal už dešimt kapeikų. Tiek pat kainavo ir bilietas į kiną. Tai toks pasirinkimas.
Dabartiniam jaunimui gali klaikiai atrodyti, bet mano mama vis sakydavo: „Vaikeliai, kaip jūs gerai gyvenate“. Tikrai nebadavau nei vienos savo gyvenimo dienos. Buvo dienų kai maistas buvo labai jau liesas, bet kad visai nebūtų ko valgyti? To tikrai nebuvo.  Tarp daugelio niūrių dienų, buvo daug linksmų ir laimingų, ir net tokių kurias norėtųsi sustabdyti.. 
Mano teta ir pusseserė, taip ir nesurado savo tėvo palaidojimo vietos. Žmonės kalba, kad tai buvo kažkur prie dabartines Žaslių mokyklos. Toje mokykloje ji baigė vidurinius mokslus ir išvyko ieškoti laimės į Vilnių. Prisimenu aš tą sodybų tuštėjimo metą. Pusė Lietuvos gruzdavosi į traukinius ir autobusus. Kaišiadorių stotis savaitgaliais dūgzdavo, kaip bičių avilys. Iš traukinio į autobusus ir atvirkščiai. Mano pusseserė du kartus per metus, padėdavo gėlių prie kryžiaus Žasliuose pastatyto rezistencijos aukoms  atminti, apravėdavo žoles. Jai tai buvo kaip ir jos tėvo kapas. Neliko mano giminaičių. Jų jaunesnės atžalos, kažin ar atvažiuos, kažin ar dažnai prisimins savo šaknis. Gal tik žemė, kuria jie paveldėjo dar šiek tiek riš su tuo kraštu, o šiaip tai jie vilniečiai – ten gimė ir užaugę – kaimas jiems nesisapnuoja.
Visą tą praeitį aš dažniausiai matau užsimerkęs. Tada iš atminties regėjimo klodų iškyla seni, jau nušluoti nuo žemės paviršiaus pastatai, žmonės, jų darbai, pomėgiai. Mano brolis stengėsi išsaugoti tėvų atminimą. Man gi beliko tik nuotrauka, mamos dienoraštis ir tą aš paveldėjau iš brolio. Brolis Antanas išsaugojo net senas kėdes, kuriomis kažkada tėvai didžiavosi. Aš senų baldų neišsaugojau. Brolis išsaugojo ir visą krūvą senų magnetofoninių juostų. Tai mano tėvo didysis hobis. Kai tik atsirado magnetofonai ir magnetolos, užsiėmė muzikos kolekcionavimu. Laukdavo, kada per radiją transliuos simfoninės muzikos koncertus ir juos įrašinėdavo. Iš tiesų, anų laikų keistuolis ar ne? Stengėsi tai daryti rytais ir ieškodavo stočių kur būdavo aiškiausias, geriausias garsas. Tėvas buvo didelis rimtos muzikos žinovas, nors tikruose koncertuose lankėsi tik keletą kartų. Tai padaryti jam trukdė sveikata.
– Štai, – sakydavo jis man, –  Berliozo fantastinė simfonija, šiandien ją diriguos  Karojanas. Kasečių buvo daug. Gal ten kažkur ir dabar dar slypi mūsų balsai. Juk nusipirkę tas magnetolas,  mes bandėme įrašinėti savo balsus. Ne simfonijų įrašus, o mūsų visų balsus reikėjo saugoti.  Norėtųsi išgirsti tėvo balsą skambantį iš nebūties. Reikia įrašinėti savo artimųjų balsus, taip jie ilgiau gyvens šalia mūsų. Juos išgirdę mes geresni tampame.
Kai pamąstai, į visai mažą dabartinę laikmeną, būtų buvę galima sutalpinti visą mano tėvo muzikinį turtą. Bet juk dabar ir talpinti nereikėtų, viskas yra virtualioje erdvėje. Jeigu mano tėvas būtų turėjęs kompiuterį, jis tikrai būtų ilgiau gyvenęs. Tiesiog neįsivaizduoju, kokia jam tai būtų laimė. Iš tiesų, teisi mano mama, mes labai gerai gyvename. Aš nesuprantu žmonių, kurie niekina šiuolaikinę techniką. Gaila kad esu nepakankamai raštingas ją eksploatuojant, bet man užtenka, jeigu jis neužsikrečia kuo nors.
O vis dėlto, gal dar liko kažkurioje juostoje tėvo ar mamos balsas. Gal dar ne vėlu man juos išgirsti?