VygaudasSeptynių paveikslų politinės satyros drama
PAGRINDINIAI VEIKĖJAI:
Gėnijus Eugenijus – iš Ariogalos kilęs vaikis, vėliau – Harvardo doktorantas, dar vėliau – Elono Maskės jaunesnysis partneris;
Ronaldo – futbolininkas, Eugenijaus draugas;
Piotras Gražuolis – draugijos „Darykime vaikus Lietuvai“ pirmininkas, vėliau – Los Angelo, dar vėliau – Nacionalinės operos primadonas;
Kibinas Speisius – iš Holivudo išmesta žvaigždė, vėliau – Nacionalinės dramos rūbininkas.
EPIZODINIAI VEIKĖJAI:
Kara Bauskis – seimūnų seimūnas;
Grimerė – grimerė;
Širšė Agninskienė – seimūnė, viena iš Kara Bauskio rankų;
Klãvišas – Nacionalinės operos direktorius;
Aitkus – režisierius, #MeToo auka;
Armonikaitė – seimūnė, žmogaus teisių aktyvistė;
Budru Aitis – Nacionalinės Dramos direktorius;
Prana Skėtis – Seimo spikeris;
Domingo Plačindas – operos žvaigždė, bet aprašomiems įvykiams ženklesnės įtakos jis nepadarė, tačiau įtakojo vieną įspūdingą epizodą, kurį užfiksavo dailininkas Vaidas Butas iš Jonavos, sėdėjęs arti įspūdingo epizodo koncerte, kuriame nedalyvavo tas pats Domingo Plačindas.
Pirmasis paveikslas
SUSIPAŽINKITE: GĖNIJUS EUGENIJUS
Staiga pasklido gandas, kad tarp gėjų yra daugiau genijų. Atseit, negėjų grupėje statistiškai genijų galbūt ir daugiau, bet jeigu paimtumėme vieną milijoną negėjų ir lygiai tiek pat gėjų, tai genijų santykis būtų 1: 5 gėjų naudai.
Pavyzdžiui, futbole toks rezultatas jau būtų tragedija, bet vargu, ar artimiausiu metu pavyktų suorganizuoti panašų mačą. O jeigu ir pavyktų, įdomu, už ką tada žaistų Ronaldo? Čia galvoje turimas Eugenijaus draugas Ronaldo.
Nors ir ne tik jis.
Bet Eugenijus dėl futbolo nesuko sau galvos, nes nuo lopšio jo galva buvo pramušta technologijomis. Ir nuo lopšio jis nuolatos girdi:
– Tu – genijus!
Pirma taip sušuko mama, Geniuko rankose išvydusi lygintuvo laido šakutę, nes prieš 13 minučių paliko jį įjungtą ir nuėjo atsiliepti tada dar laidiniu telefonu, šventai įsitikinusi, kad skambina sutuoktinis, su kuriuo kalbės ne ilgiau kaip 13 sekundžių. Bet netikėtai paskambino draugė.
Tada Geniukui buvo vieneri.
Po savaitės jis pakrapštė sugedusį radiją ir tas uždainavo.
– Geniuk, tu – genijus! – nustebo tėvas, žiūrėdamas pro akinių ir laikraščio viršų.
O po kelerių metų hakerių pasaulyje apie Geniuką jau sklido legendos, bet niekas net neįtarė, kad už šio nick'o slepiasi septynerių metų vaikas.
Ariogalos gimnazijoje jis mokėsi tik dvejus metus, nes greitai nebeliko ką mokytis, o ir patys mokytojai kažkaip nejaukiai jautėsi šalia Geniuko – vos jį pamatę, imdavo trypčioti, tarsi sysių norėtų...
Visi lengviau atsiduso, kai direktorius devynmečiui Geniukui įteikė atestatą.
Pabaigęs mokyklą, Geniukas palaukė, kol užaugs biški aukštesnis, ir įstojo į Harvardą. Čia pasikartojo panaši istorija. Paskaitų metu Geniukas virė vieną diskusiją po kitos ir vis dažniau keitėsi vietomis su profesoriais, kol galiausiai jo pasiklausyti ėmė plūsti visa akademinė bendruomenė ir niekas nebesistebėjo perpildytose auditorijose ant laiptelių sutūpusiais ir uoliai Geniuko mintis konspektuojančiais garbiais akademikais.
Harvarde Geniukas užtruko panašiai, kiek Ariogaloje, skirtumas buvo tik tas, kad mokykloje visi norėjo kuo greičiau juo atsikratyti, nes jautė nepatogumą, o čia priešingai – netgi sėdėdami ant laiptelių, puikiausiai jautėsi ir prašė pasilikti kuo ilgiau.
Bet kaip tik aplink tą laiką Geniukui ėmė želti barzda ir parūpo dalykai, kurie anksčiau dar nerūpėjo. O profesoriams tie dalykai dažniausiai jau neberūpėjo, arba rūpėjo ne tiek daug, kiek Geniukui.
Taip ir išsiskyrė Harvardo ir Geniuko keliai.
O tada Geniukas pamatė Ronaldo.
Pievoje jis žaidė futbolą.
Geniukas niekada gyvenime nežaidė futbolo.
Jis nemėgo futbolo.
Dar daugiau – širdies gilumoje Geniukas niekino futbolo industriją su visais jos brutaliais fanais, o dabar stovėjo visas susinepatoginęs ir negalėjo atplėšti akių nuo Ronaldo...
Pievoje žaidžiančio futbolą...
– Geniukas? – nuleido galvą Geniukas. – Čia toks mano vardas? – suglebo Geniukas. – Nu ne!.. – atglebo Geniukas. – Jeigu jau aš genijus, tai tik – Eugenijus!
Jis pakėlė galvą, drąsiai priėjo prie Ronaldo ir ištiesė ranką:
– Gėnijus Eugenijus.
Antrasis paveikslas
APIE ŠALTIBRŠČIUS
Kalifornijoje, San Francisko įlankos pietiniame krante, išsidrėbęs Silicio slėnis tarsi milžiniškas aštuongalvis straublys iš viso Žemės rutulio siurbė ir siurbė įvairiausio plauko genijus.
Įvairiaplaukiai genijai, savo idėjų vedini, traukiniais ir lėktuvais, o kiti kupranugariais arba pėsčiomis kaip lomonosovai traukė Silicio slėnio link.
O pačiame slėnyje, nedidelėje rančoje ant Ramiojo vandenyno kranto, gyvenimas sroveno jaukios ir romantiškos rutinos upeliu: Eugenijus kūrė visokius startuolius su inovacijomis, o Ronaldo paplūdimyje žaidė futbolą.
O penktadienio vakarais vaikinai terasoje virė šaltibarščius. Tiksliau – virė tik bulves su kiaušiniais, o pačius barščius gamino jau šaltuoju būdu.
Prisisrėbę šaltibarščių, jaunuoliai drybsojo kaip tingūs ruoniai terasos minkštasuolyje ir rūkė kanapes. Ir suglaudę galvas žavėjosi vandenyne skęstančios saulės fone tango šokančiais delfinais...
Ir bezdėjo. Nuo šaltibarščių labai bezdasi.
Bet ištiko Kaliforniją neregėta sausra – net aštuoniolika mėnesių iš dangaus neiškrito nė vienas lašas. Ir pasiilgo Eugenijus lietaus ir išvažiavo jiedu su Ronaldo gyventi į Lietuvą.
Vilniuje jaunuoliai nusižiūrėjo erdvius apartamentus viršutiniame dangoraižio aukšte ir išsinuomojo visą aukštą, kad šalia apartamentų tilptų dar sporto salė, kur Ronaldo galėtų žaisti savo futbolą.
Ir gyveno jie Vilniuje nė kiek neblogiau nei Silicio slėnyje, tik Ramusis vandenynas buvo kiek toliau, bet šaltibarščių vakarėlių vien dėl to jaunuoliai neatsisakė.
Čia jiems padėjo bičiulis Elonas Maskė, specialiai sukūręs kompaktišką daugkartinio naudojimo kosminį palydoviuką, kuriuo galima greitai nulėkti į Kaliforniją, ten išsivirti šaltibarščių, padrybsoti terasoje, parūkyti, išsibezdėti ir dar spėti atlėkti į Vilnių ant „Panoramos“.
Taip ir lakstė kiekvieną penktadienį Eugenijus su Ronaldo kaip koks Darius ir Girėnas pirmyn atgal per Atlantą lygiai du mėnesius.
Tada kiek žemiau apsigyveno naujas kaimynas ir iškart pasibeldė į dangoraižio viršutinio aukšto duris:
– Mano vardas Piotras Gražuolis, – be ceremonijų prisistatė kaimynas. – Aš esu organizacijos „Darykime vaikus Lietuvai“ pirmininkas. Gal galite paskolinti du kiaušinius ir vieną agurką, ką? Ir druskos! Labai užsimaniau šaltibarščių!
– Šaltibarščių! – nustebo Eugenijus, nes kaip tik buvo penktadienis. – Mes šiandien taip pat virsime šaltibarščius! Ir pakvietė Gražuolį lėkti kartu.
Trumpa, bet kosminė kelionė kaimynui atėmė kalbą ir šaltibarščius jis srėbė tylėdamas, bet po kiekvieno šaukšto savo susižavėjimą transliavo kūno ženklais.
Ir jau tik tada, kai sudribo visi į minkštasuolius, parūkė žolės ir saulėlydžio fone ėmė šokti delfinai, Piotras Gražuolis pasakė:
– Oho!
– Aha, – pritarė jam Eugenijus, – mane irgi jie be galo žavi. Vien dėl jų verta čia grįžti penktadienio vakarais...
– Ne apie juos aš, Eugenijau! Gražūs gyvūnai, nėra ką ir kalbėt! Vyrai!.. Aš nerandu žodžių!.. Aš apakęs!.. Tas skrydis!.. Ranča!.. Tie šaltibarščiai su delfinais!..
– Atsipalaiduok, kaimyne.
– Aš atsipalaidavęs!.. Aš visiškai atsipalaidavęs, bet ir raslabuchoj aš apie Lietuvą galvoju!..
– Nurimk. „Panoramą“ žiūrėsime jau namuose.
– Ne apie „Panoramą“ aš, Eugenijau!.. – vis labiau netilpo savo marškiniuose Piotras. – Aš apie jus, vyrai! Tokie ąžuolai esate! Tokie uosiai! Vaikus galėtumėte į kairę ir dešinę pyškinti vieną po kito! Šitoks genofondas! Genofabrikas, galima sakyti, ką!?..
– Oi, nepradėk, Piotrai!.. Būk geras - nepradėk!
– Nu ką „nepradėk“?!.. Ką „nepradėk“?..
– Oi, ne laiku ir ne vietoje!..
– Nu, ar ne tiesą sakau? Tu gi protingas žmogus! Tu – genijus! – dar labiau ėmė spirgėti kaimynas ir jau sunkiai betilpo erdvioje terasoje. – Žiūrėkit! Aš, senas jau, galima sakyti, diedas, lakstau, agituoju po visą Lietuvą ir dar vieną kitą vaiką spėju užtaisyti, o jūs, Planetos visagaliai, gulite vandenyno pakrantėje ir bezdate! Ir veltui taškot savo sėklą! – mėgino sugėdinti draugus Gražuolis.
Ir taip visą penktadienio vakarą...
Labai užkniso kaimynas Eugenijų su Ronaldo ir jaunuoliai paliko Piotrą ant vandenyno kranto vieną lyg pirštą, o patys nulėkė į Vilnių.
Tiesa, ant „Panoramos“ tąsyk nebespėjo.
Vaikinų gyvenimas Lietuvoje vėl grįžo į romantišką rutiną: vienas kūrė savo inovacijas, kitas žaidė savo futbolą. Tiesa, penktadieninius šaltibarščių vakarėlius laikinai teko perkelti į panašią rančą, tik jau Indijos vandenyno vakarinėje Australijos pakrantėje.
Tegul kaimynas ramiai pavieši pas mus Kalifornijoje, sutartinai nusprendė Eugenijus ir Ronaldo.
Piotras Gražuolis į Vilnių sugrįžo po dviejų mėnesių ir tą pačią dieną pasibeldė į viršutinio aukšto duris:
– Klausykit, vyrai!.. Aš labai atsiprašau už aną vakarą!.. Aš pats nežinau, kas man ten užplaukė? Gal nuo tos žolės, ką?.. Ar nuo tų delfinų?.. O gal tiesiog šaltibarščiai taip keistai suveikė, juk seniai buvau valgęs?...
Piotras raitėsi lyg sliekas, bet atrodė labai nuoširdžiai.
– Jūs tik nepagalvokite, kad aš koks nors eilinis homofobas, kuris raitosi lyg sliekas, norėdamas nuoširdžiai atrodyti! Aš tikrai gerbiu jūsų pasirinkimą ir labai gailiuosi jus užknisęs!
Tiesiog neliko šansų juo nepatikėti.
– Tada paskolinkite prašau man druskos ir du kiaušinius. Ir agurką, jeigu turite. Negaliu, kaip užsimaniau šaltibarščių!
Kaip tik buvo penktadienis, ir jaunuoliai ruošėsi lėkti Australijos link.
Šį sykį Gražuolis užsimaukšlino dujokaukę, kad trumpa, bet kosminė kelionė vėl neatimtų kalbos. Jis kažkur buvo girdėjęs, kad tokiais atvejais dujokaukė gali padėti.
Sunku dabar pasakyti, ar ta dujokaukė labiau padėjo, ar visai sugadino reikalą, bet kalbos dovanos Gražuolis neprarado ir tikrai elgėsi padoriai.
Kol į paplūdimį neatbėgo kengūros.
– Oi, vargas Lietuvai!.. – niūriai pradėjo murmėti kaimynas. – Oi, vargas!.. Oi, baigia išmirt ir išsivaikščioti Lietuvėlė!.. Oi, baigia!.. Oi, nebeliks kam vaikų nei daryti, nei gimdyti!.. Oi, nebeliks!.. – tūravojo sau po nosimi Piotras.
Staiga nutilo ir susiėmė už galvos, lyg žmonos gimtadienį būtų prisiminęs:
– Klausykit, vyrai! – pašoko nuo minkštasuolio ir įjungė optimistinį registrą. – O kodėl gi jums neįstojus į mano organizaciją, ką?..
– Ką!? – sutartinai atklausė vaikinai.
– O ką? Jūs nebijokit – mes visokius priimam! Būtų labai gražus bendradarbiavimo pavyzdys, ką? Vyručiai! Nuo tokių gražuoliukų čia visos vaikelio norėtų! Jūs netgi galėsite dirbti inkognito – aš moterų parūpinsiu...
Ir taip visą penktadienio vakarą...
Ir vėl Piotras užkniso kaimynus, ir vėl liko vienas kaip penis ant kranto, tik šį kartą Indijos vandenyno.
Gi Eugenijus su Ronaldo vėl nespėjo grįžti ant „Panoramos“, ažutat bent porą mėnesių niekas neknis proto, sutartinai pagalvojo abudu.
Ir tikrai: du mėnesius tvyrojo ramybė, bet kitą dieną vėl kažkas pasibeldė į dangoraižio viršutinį aukštą.
Ronaldo namuose buvo vienas:
– Ten tu, Gražuolis? – paklausė jis pro uždaras duris.
– Aš!.. Labai atsiprašau, vaikinai, už praėjusį vakarėlį!.. – ėmė teisintis Piotras, durims nuleidęs galvą. – Nesuprantu, koks man ten šūdas užplaukė?.. Gal nuo tų kengūrų, ką?
– Gal? Aš viską pasakyti Eugenijui! – Ronaldo lietuviškai kalbėjo dar silpnokai. – Dabar jis dirbti ir liepti niekam nedaryti durų. Aš jam pranešti, kad šūdas plaukti ir kad kengūros.
Gražuolis dar norėjo kažką sakyti, bet tik numojo ranka.
– Šokoladinis pederastas... – burbtelėjo sau ir nuėjo.
------
Buvo penktadienio vakaras. Vaikinai drybsojo Ramiojo vandenyno pakrantėje ir ruošėsi virti šaltibarščius, kai Ronaldo staiga prisiminė:
– A, tiesa – šiandien ryte Gražuolis buvo užėjęs!
– Ir ką?
– Vėl atsiprašinėjo... Kalbėjo apie kengūras ir kažkokius galvoje plaukiojančius šūdus... Bet aš jo neįleidau ir sakiau, kad viską perduosiu tau.
– Na, ir eina jis šikti!
– Ir dar jis ant manęs sakė „šokoladinis pederastas“.
– Ką!? „Šokoladinis“?!. – nustebo Eugenijus. – O kodėl „šokoladinis“?
Dabar jau nustebo Ronaldo:
– Tai tikriausiai dėl to... kad esu tamsiaodis...
– Tu – tamsiaodis?!?
– Na... taip... – Ronaldo labai sutriko.
Labai.
– Tikrai!.. – praregėjo Eugenijus. – Bet tai nieko nekeičia!
Jis pašoko nuo minkštasuolio ir ėmė energingai žingsniuoti po terasą pirmyn atgal.
– Šokoladinis pederastas... šokoladinis pederastas... – murmėjo sau po nosimi. – Šokoladinis pederastas... Karamelinis pederastas...
Sustojo ir įsižiūrėjo į tolimą tašką vandenyne:
– Šokoladinis pederastas! – pergalingai sušuko Eugenijus ir užsidarė savo darbo kambaryje.
Ir užvirė Gėnijaus Eugenijaus serveriai taip, kad niekam kitam elektros energijos nebeliko ir teko Ronaldui bulves su kiaušiniais virti ant įkaitusių serverių.
O kol išvirė šaltibarščiai, Eugenijus sukūrė tokią išmaniąją programėlę, kuri negėjų gali paversti gėjumi su trimis pasirinkimais: šokoladiniu, karameliniu arba vaniliniu.
Trečiasis paveikslas
PIOTRO GRAŽUOLIO METAMORFOZĖS
Jau praėjo daugiau nei du mėnesiai nuo to laiko, kaip Piotras Gražuolis savo kaimyną išvadino šokoladiniu pederastu ir niekas nesibaladojo į dangoraižio viršutinį aukštą.
Suprantama, buvo penktadienis.
Pagaliau kaimynas nusiramino, sutartinai sau galvojo Eugenijus ir Ronaldo, Elono Maskės aparatuku svajingai skrosdami kosminę erdvę Kalifornijos link. Tačiau nusileidus šalia savo rančos ant vandenyno kranto, jaunuolius nustebino visomis vaivorykštės spalvomis virš jos žėrinti vėliava.
Dar vėliau jaunuoliams sutartinai atvipo žandikauliai: jų terasoje kažkoks keistas, bet labai panašus į Gražuolį, tik tamsaus gymio tipas virė šaltibarščius!
– O vyrai! Labas! – nušvito tipas. – Aš jūsų čia jau nuo pat ryto laukiu!
Tada Eugenijui su Ronaldo trumpam prapuolė kalbos dovana – jie taip ir liko stovėti išsižioję.
– Ko jūs stovit išsižiojote? Juk čia aš – jūsų kaimynas! – tipas bičiuliškai kvietė jaunuolius į jų terasą. – A!.. Supratau – jus suklaidino mano įvaizdis! Nekreipkite dėmesio, – numojo ranka Gražuolis, – aš čia vakariniam spektakliui nuo ryto pasiruošęs vaikštinėju: Los Angelo operoje dabar dainuoju Otelo.
– Nuostabu, Piotrai! – pagaliau žadą atgavo Eugenijus. – Sveikinu su pasiekimais! O ką tu veiki mūsų terasoje?
– Taigi laukiu jūsų, vaikinai! Pasiilgau kažko lietuviško! Va – ir šaltibarščiai jau baigia išvirti... Tiesa, šįsyk pasikviečiau draugą.
Ir tikrai – terasos minkštasuolyje sėdėjo dar vienas tipas, labai panašus į garsų aktorių, kurio pavardės dabar greitai neprisiminė nei Eugenijus, nei Ronaldo.
– Kibinas, – pristatė Gražuolis. – Mano draugas Kibinas Speisius. Aktorius. Dabar laikinai bedarbis, bet geras aktorius! Labai geras! – tikino Piotras. – Tiesiog dievina šaltibarščius!
– Malonu... Net nežinau, ar čia dėkoti už kvietimą, ar į vidų kviesti?.. – prisipažino Eugenijus. – Tu moki stebinti, kaimyne!
Netikėta kompanija šį kartą buvo visai priimtina ir rūpesčių jaunuoliams nesukėlė.
Priešingai.
Eugenijus, stipriai susidomėjęs, iš mokslinės pusės stebėjo kiekvieną kaimyno judesį ir sekė kiekvieną jo žodį, o Ronaldo buvo aistringas kinofilas – vakarėlis su Holivudo žvaigžde praskaidrino jo nors ir romantišką, bet rutininę egzistenciją.
Gi Gražuolis visą vakarą elgėsi dvejopai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė labai atviras ir paslaugus: lyg rūpestinga šeimininkė skraidė po terasą, siūlydamas kuo daugiau šaltibarščių ir būtinai su karštomis bulvėmis ir su tetos Bronės spirgučiais, kuriuos jis specialiai šitai progai atsivežė į Los Angelą iš Lietuvos.
Antra vertus, Eugenijaus neapleido jausmas, kad visą vakarą kaimynas kažko nori, tačiau nedrįsta ir elgiasi, lyg būtų užkietėję viduriai: stena, stena bet kaku nedaro.
Ir tik tada, kai vyrai jau prisisrėbė šaltibarščių su karštomis bulvėmis ir tetos Bronės spirgučiais, parūkė žolės ir visai atsipalaidavo, o delfinai pradėjo savo tango vandenynan skęstančios saulės fone, Eugenijus Gražuolio paklausė:
– O kaip gyvuoja tavo organizacija, kaimyne?
– Praėjęs etapas... – abejingai ranka numojo Piotras.
– Visai praėjęs? – nustebo Eugenijus
– Visai.
– Ir viskas okay?
– Okay... Bet ne viskas.
– Kas negerai?
– Negerai, kad aš juodos spalvos.
– Taigi sakei, kad vakare dainuosi Otelo Los Angelo operoje ir kad nusigrimavai iš anksto?..
– Dainuosi Otelo... – aidu pakartojo nepatenkintas Piotras. – Žinoma, kad dainuosiu, o kas man daugiau belieka!?
– Tai ko tu dar nori? Čia labai didelis pasiekimas, Piotrai!
– Ko nori, ko nori... – vėl paburbuliavo Piotras ir pagaliau ryžosi: – Gerai, Eugenijau, pasakysiu visą tiesą! Viską nuo pradžių papasakosiu taip, kaip buvo.
– Šito ir laukiu!
– Tą pačią dieną, kai Ronaldo manęs nebeįsileido šaltibarščių ir išvadinau jį šokoladiniu pederastu, gavau keistą mobiliąją programėlę. Žaidžiau visą naktį su ja, žaidžiau – ir prisižaidžiau. Pažiūriu į veidrodį – aš esu juodaodis! O po to pasijutau, tarsi būčiau užsikrėtęs gėjais! Akimirksniu supratau, kad tavo darbas!
– Mano, – prisipažino Eugenijus.
– Dėl gėjaus nieko nesakau... Pats prisikalbėjau, o be to, dabar man net labiau patinka... Nu, bet kodėl tamsiaodis?! Kur aš toks Lietuvoje galiu pasirodyti?! Ten gi mane visi pažįsta!
– Tai ką darei?
– Feisbuke radau skelbimą, kad Nacionalinė opera skubiai ieško baritono Otelo vaidmeniui, tai ten ir įsidarbinau. Visiems tryniau, kad pratinuosi prie personažo ir dėl to nuolatos vaikštau su grimu. Kokias dvi savaites, atseit, pratinausi, o po to jau prasidėjo spektakliai. Tada aš visą bėdą suverčiau Grimerei – atseit, ji dirba tik rytais, o spektakliai vyksta vakarais, tai aš ir vaikštau visą dieną nugrimuotas, nes nesutampa mūsų darbo grafikai.
– Gudruolis!
– Bet ilgai taip irgi negalėjau tempti, nes tos premjeros baigėsi...
– Ir ką tada darei?
– Tada pasakiau visiems, kad gavau pasiūlymą iš Los Angelo operos ir atia! Čia niekam nerūpi mano spalva, o aš toliau dainuoju Otelo.
– Tai viskas lyg ir okay! Kuo gi tu nepatenkintas?
– Ne okay... Negaliu aš be Lietuvos gyventi, Eugenijau! Nors kuolą ant galvos man tašyk – negaliu!..
– Pamėgink grįžti...
– Ir vėl meluoti, kad nenusiplauna grimas? Negaliu aš jau daugiau meluoti, Eugenijau!.. Prašau tavęs – sušvelnink sankcijas! Mačiau, toje programėlėje buvo ir vanilinis pasirinkimas.
– Tai kodėl pasirinkai šokoladinį?
– Galvojau, kad duos šokolado... Eugenijau, tik tu dabar mane gali išgelbėti! Labai prašau!.. Nori – ant kelių atsiklaupsiu!..
– Nereikia, Piotrai... – Eugenijui nuoširdžiai pagailo kaimyno. – Aš ką nors sugalvosiu... – ir užsidarė savo darbo kambaryje.
Ir vėl užvirė Gėnijaus Eugenijaus serveriai taip, kad visame Silicio slėnyje šiek tiek prigeso apšvietimas.
Ir, žinoma, tą vakarą vaikinai vėl nespėjo grįžti ant „Panoramos“, ažutat ant dangoraižio stogo Vilniuje nusileido jau keturiese.
Vis tiek juk Speisių išmetė iš darbo Holivude.
Ketvirtasis paveikslas
GRAŽUOLISSUPERSTAR. COM
Grįžęs į Lietuvą, Piotras Gražuolis pražydo visomis vaivorykštės spalvomis.
Nacionalinė opera jį pasitiko išskėstomis rankomis ir dabar Piotras galėjo čia kurti pačius įvairiausius vaidmenis, nes įsismaginęs išmoko dainuoti visą Operos repertuarą: bosų, tenorų, baritonų partijas ir netgi moteriškas visas iki mecosoprano išmoko.
O ką? Kartais praverčia ir jos! Būna, kad partnerę ištinka „baltas lapas“ - ji staiga pamiršta tekstą. Tada Piotras padainuoja už ją gabaliuką, kol partnerei praeina „baltas lapas“ ir ji gali dainuoti toliau.
Žinokite, niekas neatskirdavo!
Tik Operos direktorius Klãvišas – to tai jau neapgausi!
Nors, tiesą pasakius, vieną kartą Gražuoliui pavyko apgauti netgi Klãvišą.
Čia neseniai į Nacionalinę operą padainuoti buvo atvažiavęs Domingo Plačindas. Tai, žinokite, labai nesėkmingai jam tąsyk susiklostė gastrolės Lietuvoje.
Visų pirma, limuzinas, turėjęs geležinkelio stotyje pasitikti žvaigždę, pateko į autoįvykį ir Plačindui beliko važiuoti troleibusu. Susižavėjęs pro langus plaukiančiu Vilniaus senamiesčiu, pražiopsojo savo sustojimą ir išlipo jau tik Kalvarijų turguje. Kol aiškinosi, kaip nukakti iki vietos, kažkas nukosėjo jo čemodaną.
Domingo į Operą patraukė pėsčiomis. Ant Žaliojo tilto jį užklupo liūtis. Operos tarnybinį įėjimą jis pasiekė varvėdamas. Pamatęs tokį interesantą, apsaugos darbuotojas ėmė balsu dvejoti:
– Ar gali į benamį panašus tipas tuo pačiu būti dar ir pasaulinio garso tenoras?
– Gali! – patikino netikėtai tarpduryje išdygęs Gražuolis ir nusivedė Domingo į savo grimo kambarį.
Situacija atrodė beviltiška: Domingo Plačindas dėl patirto streso, dėl liūties ir čemodano vagystės liko be balso ir koncertinio kostiumo, o tuo tarpu Operos bufete gerbėjai jau gurkšnojo vyną, nekantriai laukdami susitikimo su žvaigžde.
Gražuolis krizę suvaldė žaibiškai.
Paaiškėjo, kad jie yra stulbinamai panašūs ir Grimerei nereikėjo nė 15 minučių mažiausiai abejonei panaikinti.
Koncertas viršijo pačius drąsiausius lūkesčius: žiniasklaida išsilydė, publika vos sulaikė šlapimą, o direktorius Klãvišas lyg akrobatas užšoko ant savo kėdės atlošo, kad geriau matytųsi, kaip jis ploja „bravo! “.
Iki šiol niekas taip ir nežino, kad tąsyk vietoje Domingo Plačindo buvo suvirškintas Piotras Gražuolis.
Tik Grimerė.
Tiesa! Pagaliau Gražuolis susipažino su ta pačia Grimere, ant kurios anksčiau visiems varė, teisindamasis dėl savo odos spalvos.
Kokia maloni ir nuoširdi mergina! Ojėzusmarija, kaip Gražuoliui dabar pasidarė nefaina!..
Kiekvieną kartą, sėdant į Grimerės kėdę, jį apima nenumaldomas noras viską prisipažinti, bet tuo pačiu ir sukausto baimė kaip nors pakenkti tarp jų mergaičių užsimezgusiai draugystei.
Bet Piotras žinojo, kad kažkada jis tikrai prisipažins Grimerei. Tikrai.
O ką Speisius?
Speisius kol kas tupinėja apie namus ir mokosi lietuvių kalbos. Kartais su Ronaldo pažaidžia futbolą arba šachmatais su Eugenijumi, o nusileidęs į savo aukštą, ruošia romantišką vakarienę Gražuoliui.
Speisius labai romantiškas.
O vėlai naktį, kai Gražuolis pavargęs užmiega, Speisius tyliai atsikelia, nueina į savo darbo kabinetą ir stato namelius iš kortų.
Pastato ir sugriauna.
Po to vėl stato.
Tuo metu jo akyse galima pamatyti ašaras.
Vieną naktį, eidamas į tualetą, Gražuolis pamatė, kaip Speisius stato kortų namelį. Po to sugriauna. Po to vėl stato. Ir verkia.
Stovėjo Piotras tarpdury kokias 15 minučių ir net pamiršo, kad norėjo į tualetą.
– Neverk, Speisiau, – pasakė tada Gražuolis. – Tu sugrįši į didžiuosius ekranus, patikėk manim! Aš turiu planą! Aš jau kalbėjau su tokiu režisieriumi Aitkum. Jį čia – kaip tave Holivude – iš visur išmėtė ir liko vienui vienas. Tai va, tas Aitkus atgailauja ir nori pastatyti kažką #MeToo tema. Kaip tik tais reikalais rytoj susitiksime Nacionalinėje dramoje su reikalingais žmonėmis. Pasitikėk manimi, brangusis Speisiau!
Ir nuėjo abudu miegoti.
Nacionalinės Dramos direktorius Budru Aitis buvo dalykiškas žmogus. Jis taip pat pritarė Gražuolio minčiai, kad kiekvienas turi teisę išpirkti savo nuodėmes, o visuomenė tai suprastų, kaip žingsnį susitaikymo link.
Aitkus nieko nekalbėjo, tik pritariamai linkčiojo galva, o Speisius antrino Aitkui.
– Tai jeigu jau viską sutarėme... – Gražuolis patrynė rankomis ir žvilgtelėjo į laikrodį, kuris kaip tik rodė penktadienį. – Tai gal šaltibarščių, vyrai, ką? Su delfinais? Jums patiks!
Vyrams patiko šaltibarščių vakarėlis, o Speisius pagaliau nustojo naktimis statyti kortų namelius: juk teatras tikrai puiki starto aikštelė sugrįžimo pradžiai!
Penktasis paveikslas
TEATRAS PRASIDEDA NUO RŪBINĖS
Staiga mieste pasklido gandas, kad Nacionalinėje dramoje rūbininku įsidarbino iš Holivudo išmesta žvaigždė Kibinas Speisius!
Nors gandas buvo sunkiai tikėtinas, bet tą pačią dieną teatro kasoje tiesiog sprogo visi bilietai į sezono pradžios spektaklius!
Negana to, į pirmąjį spektaklį žiūrovai susirinko dėvėdami paltukus, nors lauke karaliavo vasara!
Dar neprasidėjus spektakliui, atsirado gudruolių, kurie, pridavę savo paltuką Speisiui ir gavę iš jo žetoną, vėl stojo į eilės galą, atstovėjo eilę, atsiėmė savo paltuką iš Speisiaus ir vėl grįžo į eilės galą jo priduoti!
O įpusėjus vaidinimui, salėje, kur buvo rodomas ne bet kas, o Koršu Novo režisuotas Moljero „Tartiufas“, žiūrovų liko mažiau, nei rūbinės eilėje besisukančiųjų su savo paltukais!
Netgi pasibaigus spektakliui, eilė rūbinėje nemažėjo nė per nago juodymą, o Speisius lakstė su tais paltukais lyg reaktyvinis suktukas!
Tada Nacionalinės dramos direktorius Budru Aitis pasakė:
– Teatras užsidaro! Ponios ir ponai, prašome ateiti rytoj!
Šeštasis paveikslas
KIENO DIDESNIS?
Apie Druskininkų miškus sklinda įvairiausios legendos. Ten nutinka patys keisčiausi dalykai.
Vienas pirmųjų Druskininkų legendas pastebėjo Čiurlionis ir nutapė jas, o po to dar užrašė natomis.
– O tai kodėl nenufotografavo? – visada atsiranda nepasitenkinusių. – Daug įtikinamiau atrodytų!
Galbūt ir įtikinamiau atrodytų, bet mes tikime Čiurlioniu ir be fotografijų. Ale ir be Čiurlionio tų legendų ne vieną jaučio odą prirašyti galima būtų, bet šitos tikrai niekas dar negirdėjęs.
-----
Kartą miškuose aplinkui Druskininkus romantiškai begrybaudami, Eugenijus ir Ronaldo aptiko įstabaus grožio vaivorykštinę musmirę. Ji švietė pievelėje miško pakraštyje.
Eugenijus nupjovė spindinčią musmirę ir, neįtardamas nieko panašaus, kas įvyko po to, lyg viduramžių riteris vienu keliu priklupo priešais Ronaldo, grakščiai ištiesė musmirę, truputį nuleido galvą ir tarė:
– Čia tau, Kamuoliuk!
Kamuoliuku Eugenijus draugą vadindavo tik labai šiltomis akimirkomis.
– Oho! – maloniai nustebo Ronaldo. – Tu man pasipiršti?!
– Pasipiršti? – nustebo ir Eugenijus. – O kodėl gi ne? – garsiai atstebo ir čia pat nusprendė: – Taip, Ronaldo – aš tau taip pasipiršti!
– Tai mes ką – susituokti?! – pasmalsavo Ronaldo.
– Taip! Mes susituokti, Ronaldo! – užtikrintai atsmalsavo Eugenijus.
– Aš tave myliu, Eugenijus!..
– Aš tave myliu, Ronaldo!..
Apsikabino jaunuoliai ir pasibučiavo kaip tikri vyrai miškuose aplinkui Druskininkus.
O grįžę į savo apartamentus viršutiniame dangoraižio aukšte, vaikinai pakvietė vakarienės Gražuolį su Speisiumi ir sužieduotuvių proga į orkaitę šovė kugelį.
Su tais pačiais tetos Bronės spirgučiais.
Jie visur tinka.
O kol kugelis kepė, vyrukai linksmai uliojo, kaip šaratukai ritinėjosi po apartamentus ir sporto salę, vartojo alkoholinius gėrimus, lengvus narkotikus ir kitas daržoves.
Gražuolis ekspromtu netgi sukūrė sužieduotuvių dainą:
„Ronaldo!
Tu mano kugelį suvalgei!
Ronaldo!
Pakelki koją dar aukščiau!
Aš tave šikantį mačiau! „
Kvartetui gabalas pasirodė labai nuotaikingas, todėl buvo surepetuotas ir balsiai atliktas čia pat terasoje ant dangoraižio stogo.
Ale kaip įspūdingai suskambėjo!
Tarsi koks himnas!..
Vakarėliui kiek aprimus, Gražuolis su Ronaldo nuėjo pažiūrėti kugelio, o Speisius su Eugenijumi dribo į minkštakrėslius prie cigarų stalelio.
– O kurioje šalyje jūs galvojate tuoktis, balandėliai? – žaismingai išpūtęs cigaro dūmą rimtą klausimą iškėlė Speisius ir kaip tikras amerikietis čia pat pasiūlė: – Tuokitės pas mus – Kalifornijoje!
– Kalifornijoje... – nutęsė Eugenijus. – Tiesą pasakius, apie sutuoktuvių ceremoniją mes nekalbėjome... Nieko prieš Kaliforniją neturiu, mielasis Speisiau, bet esu lietuvis ir logiška, kad prioritetą teikiu siekiamybei susituokti tėvynėje.
– Labai taikliai suformulavai, Eugenijau, – gudriai, kaip tik jis vienas visame Holivude mokėjo, nusišypsojo Speisius. – Siekiamybei! Bet juk ta „siekiamybė“ gali ja ir likti dar kokius dvidešimt metų! Todėl ir siūlau: tuokitės pas mus – Kalifornijoje! Ko čia laukti?
– Na, dvidešimties metų mes su Ronaldo tikrai nelauksime, mielasis Speisiau! Gyvename tik vieną kartą! – ir staiga Eugenujus sugriežtino toną: – O tu čia ką turi galvoj, sakydamas „dvidešimt metų“?
– Nepagalvok nieko bloga, brangusis drauge! Aš kalbu tik apie realias galimybes jums užregistruoti santuoką. Amerikoje jūs jas turite, o čia?..
– Nori pasakyti, kad Lietuvoje – tik po dvidešimties metų?! – kažkaip grėsmingai nuskambėjo Eugenijaus klausimas.
– Na, gal po penkiolikos, ar tai ką nors keičia? Sakyčiau, jeigu būtų kažkokia reali artima perspektyva, tai dar...
– Labai atsiprašau! – įsižeidęs nutraukė jį Eugenijus. – Lietuva yra pasirašiusi Žmogaus teisių konvenciją!..
– Ir penkiolika metų sėkmingai tempia gumą LGBT klausimais? – Speisius akimirksniu sugriovė Eugenijaus argumentą ir kaip patyręs vilkas kirto atgal: – Ir dar penkiolika metų temps, dangstydamasi „tradicijomis“!
Eugenijus nurijo piliulę, o Speisius, pajutęs pergalės kvapą, nusprendė pribaigti oponentą:
– Evoliucija nešokinėja, jaunasis mano drauge! Nieko asmeniško, bet esate ant žemesnio laiptelio ir kaip visuomenė spiralės principu turite nueiti tam tikrą kelią, kad pakiltų bendras mentalitetas...
Eugenijus staiga pašoko nuo sofos ir ėmė energingai vaikščioti pirmyn atgal, bet Speisius nekreipė į tai dėmesio ir varė toliau:
– Visos išsivysčiusios šalys praėjo homofobijos filtrą. Jūs – ne išimtis. O įvertinus jūsų sovietinį palikimą ir neigiamą katalikų bažnyčios įtaką, prognozuoju, kad jūsų laukia mažiausiai penkiolikos metų ilgumo kelias, kol dabar visuomenėje vyraujančią homofobiją pakeis empatija...
Susižavėjęs savo įžvalgomis, Speisius varė nepastebėdamas, kad Eugenijus nieko jau negirdi, o tik didina pirmyn atgal greitį ir murma sau po nosimi:
– Evoliucijos laiptelis – evoliucijos spiralė, evoliucijos laiptelis – evoliucijos spiralė...
– Ką ten burbuliuoji? – Speisius pradėjo įtarti, kad jo nebesiklausoma. – Ar tu girdi mane, Eugenijau?
– Ką?.. – sugrįžo ir jis į pokalbį. – Girdžiu, girdžiu!.. Labai įdėmiai aš tavęs klausau, vyresnis mano drauge! Ir dar apie tuos laiptelius labai galvoju... Sakau, jeigu jau mes ant žemesnio laiptelio, tai kam mums eiti aplinkui? Sakau, imsime mes ir užšoksime ant aukštesniojo! Ką?
– Naivus maksimalizmas – žavi jaunystės puošmena! Bet neapsvaik, o Gėnijau Eugenijau!
– O gal mes labai greitai mokomės? Gal mes mažiukai, bet labai greiti! Ir šoklūs! Ką?!. – žaismingai nuskambėjo Eugenijaus klausimas.
– Tai ką siūlai? – Speisius taip pat žaismingai pašoko nuo minkštasuolio, susikišo rankas į kišenes ir lėtai priėjo arti Eugenijaus.
Vyrai stovėjo vienas priešais kitą ir kaip pokerio profesionalai kiekvienas spinduliavo savo pergalės nuojautą.
Prasidėjo žaidimas „Kieno didesnis? “.
Čia toks grynai vyriškas žaidimas.
Jį žaidžia visi ir visada.
Žaidžia netgi tie vyrai, kurie niekada nežaidžia.
Vyrai tiesiog turi tokią madą!
Žiūrėkite, atrodo, Trumpas su Kimu dar nebaigė matuotis kieno didesnis branduolinis mygtukas, o čia jau amerikietis su lietuviu susikirto, kurio šalyje daugiau demokratijos!
Visi vyrai vienodi! Kitam net valgyti neduok – tik leisk pažaist „Kieno didesnis? “!
Ir niekas dabar jau nepasakys, ar čia sužieduotuvės, ar tos vyriškos mãdos kaltos, ar suvartotas alkoholis susimaišė su patriotizmu ir lengvaisiais narkotikais, o gal tiesiog suplaukė daug aplinkybių į lūžio tašką ir Gėnijus Eugenijus pasiūlė:
– Lažinamės!
– Lažinamės, – ramiai sutiko Speisius.
– Aš sakau, kad susituoksiu su Ronaldo savo šalyje per pusę metų!
– O aš sakau, kad ne.
Septintasis paveikslas
HAPPY END, arba EVOLIUCIJOS ŠUOLIS
Kara Bauskis pašoko iš miego visas šlapias, tarsi ką tik iš dušo išlindęs. Jam prisisapnavo košmariškas nuotykis.
Atseit, užsidaro jis duše, nusimazgoja žmoniškai, truputėlį dar pasimėgauja čiurkšlių terapija, išlipa lauk ir žiūri, kad... stovi Seimo salės vidury, o Prana Skėtis jį į tribūną kviečia:
– Ateik, Kara Bauski! Pasakyk dabar visiems, ką tu apie gėjus galvoji!
Kara Bauskis užsimeta ant strėnų rankšluostį ir tipena tribūnos link tokiais mažais žingsneliais, lyg tarp šlaunų laikytų 1945-ųjų ChâteauMouton-Rothschild butelį.
Taip betipendamas per salę, ir atsibudo visas dar šlapias, tarsi ką tik iš dušo išlindęs.
– Košmarkakoita!.. – garsiai pagalvojo Kara Bauskis, sėsdamasis lovoje.
Nusišluostė prakaitą, kojomis susirado šlepetes ir nušlepsėjo tais pačiais mažais žingsneliais į savo dušą. Nusimazgojo ten žmoniškai, dar truputėlį pasimėgavo čiurkšlių terapija ir jau ruošėsi lipti lauk, tik staiga stabtelėjo ir, šiek tiek pravėręs dureles, atsargiai apsidairė, ar nesimato kur nors Prana Skėčio.
Iš jo visko gali tikėtis.
Pasijutęs saugiai bei visiškai laisvas ėmė atidžiai apžiūrinėti savo kūną veidrodyje ir kažkodėl pagalvojo apie gėjus.
– Kodėl aš galvoju apie gėjus? – staiga pasigavo save Kara Bauskis. – Kodėl ne apie pederastus aš galvoju? Kas čia man pasidarė? – stebėjosi ir tuo pačiu kruopščiai tyrinėjo rankų nagus. – O, božie!.. – persigando. – Man verkiant reikia manikiūro!..
O kada visos procedūros pasibaigė ir Kara Bauskis pagaliau atėjo į Seimą, - iš karto susirado aktyviausią žmogaus teisių aktyvistę, paėmė ją už rankovės ir be užuolankų išrėžė:
– Klausyk, Armonikaite! Ar nenorėtum, kad padėčiau prasukt per Seimą tavo paruoštą LGBT įstatymo projektą?
Pastaroji net atšoko kiek atgal:
– Ką sugalvojai, Kara Bauski?! Pažįstu tave kaip nuluptą – esi velnias verkiančio kūdikio veidu!
– Mąstau tik apie Lietuvos prestižą – daugiau nieko! Europoje atrodome ne kaip... Šiknoj mes velkamės tuo klausimu Europoje!
– Seniai visi tą žinom, Kara Bauski!.. Bet tavo nuoširdumas man įtarimą kelia kažkodėl?
– Armonikaite, tu galvok kaip nori! Tik nedelsk, nes mes ir be tavęs prasukti galim tavo projektėlį... – gudriai nusišypsojo Kara Bauskis ir pasišalino į savo žalią zoną, kur jo jau laukė Širšė.
– O ką, Agninskiene, tu pasakytum, jeigu įteisintumėm gėjų santuokas skubiai?
– Jėzusmarija! Kara! Bijok Dievo! Šitiems ligoniams imti ir suteikt žmogaus teises!?
– Agninskiene! Jie ne ligoniai jau nuo praeito amžiaus pabaigos! Tai pirma. O jeigu jau kalbėt apie ligas, tai ir ligoniai turi žmogaus teises!
– Nu, bet Jėzusmarija! Jie – kitokie! Jie – ateiviai!
– Ateiviai? – nustebo Kara Bauskis.
– Tai, žinoma, ateiviai! – patvirtino Širšė. – Jie siekia užkariaut pasaulį!
– Pati tu viduramžių iškasena, Agninskiene! Atsimerk ir pamatysi, kad šiandien jau 21-asis amžius baigia įpusėt!
– O tu!.. O tu!.. O tu!.. – desperatiškai po kabinetą skraidė Širšė akimis. – Karabasas Barabasas! - ir trenkė durimis.
-----
Žiniasklaida pranešė: „Valdančioji koalicija skilo! “, „Ištikimoji Kara Bauskio ginklanešė Širšė Agninskienė trenkė frakcijos durimis ir su savimi išsivedė grupelę klerikaliai nusiteikusių politikių! “
-----
O panašiai tuo laiku, kai Kara Bauskis su Agninskiene diskutavo žmogaus teisių klausimais Lietuvoje, kitapus Žemės rutulio, o konkrečiau – Silicio slėnyje, šiek tiek prigeso elektra, ir Piotrui su Ronaldo kugelį kepti beliko ant Eugenijaus serverių, kurie užkaito iki raudonumo.
Kodėl jie kepė kugelį?
O kodėl jie nevirė šaltibarščių, nors kaip tik buvo penktadienis?
Ogi todėl, kad ryte Speisius su Piotru suskubo pranešti apie savo sužieduotuves, bet Eugenijus jau nuo vakar užsidarė biure ir prašė netrukdyti jo iki penktadienio vakaro.
O kada Gėnijus Eugenijus pagaliau išjungė visus savo monitorius ir negrįžtamai sunaikino programėlę, negėjų galinčią paversti gėjumi, Silicio slėnyje vėl stabilizavosi elektros tiekimas.
Ta proga vyrai nukėlė sužieduotuvių kugelį nuo vėstančių serverių, šovė jį orkaitėn, o patys pasileido ulioti: vartaliojosi terasoje kaip akrobatai ir šaratukais ritinėjosi po paplūdimio smėlį, neapsiėjo be alkoholio, lengvųjų narkotikų bei kitokių daržovių ir, žinoma, ant Ramiojo vandenyno kranto iškilmingai sugiedojo sužieduotuvių himną „Piotrai! Tu mano kugelį suvalgei! „
Įsivaizduokite: jiems plojo delfinai!..
Galiausiai, šėlsmui aprimus, Ronaldo su Gražuoliu nuėjo pažiūrėti kugelio, o Eugenijus su Speisiumi dribo į minkštasuolius prie cigarų stalelio.
– Tai kur galvojate tuoktis, balandėliai? – amerikoniškai dūmą išpūtė Eugenijus ir staiga entuziastingai pasiūlė: – Žiūrėkite! O kodėl gi jums nesusituokus pas mus – Lietuvoje?
Gudrusis lapinas Speisius jautė, kad praėjusį vakarėlį Vilniuje pradėtas vyriškas žaidimas „Kieno didesnis? „ vystosi ne jo naudai, bet iš kitos gi pusės – iki susilažinto pusmečio beliko tik mėnuo...
– Aš tai tikrai nieko prieš neturėčiau... – lėtai išpūtė dūmą Speisius. – Ir, prisipažinsiu, kad esu maloniai nustebintas staiga pasikeitusiu politiniu fonu LGBT klausimais! Jūsų senatoriai, netgi tas Kara Bauskis, stipriai evoliucionavo šia tema... Aš sužavėtas – bravo
– Kaip ir sakiau: nors ir maži mes, bet greiti!
– Ir šoklūs... Aš pamenu. Ir suprantu, kad maža visuomenė mobilesnė, mažiau inertiška – visa tai yra jūsų privalumai evoliucijos kelyje... Bet matai, jaunasis mano drauge, mes su Piotru nusiteikę kuo greičiau atšokti vestuves, o tikėtis, kad Lietuvoje per mėnesį tam atsiras teisinės sąlygos, būtų jau net ne naivu, o bepro...
– Brangusis Speisiau! – sustabdė jį Eugenijus. – Susitarkime! Jeigu iki jūsų vestuvių numatytos datos Lietuvoje atsiranda teisinės sąlygos, jūs su Gražuoliu ten ir tuokiatės!
– Okay! Negaliu atsižavėti lietuvišku entuziazmu!
Ir vyrai perkirto vėl rankomis.
O po savaitės žiniasklaida išplatino pranešimą:
„Lietuva įteisino vienalyčių asmenų santuokas ir tapo pirmąja tai padariusia šalimi postsovietinėje erdvėje. Pirmoji pora pareiškusi norą susituokti Lietuvoje – buvusi Holivudo žvaigždė Kibinas Speisius ir anksčiau gerai žinomas visuomenės veikėjas, „Darykime vaikus Lietuvai“ draugijos pirmininkas, o dabar Nacionalinės operos primadonas – Piotras Gražuolis! „
