2020-ųjų išsibraukinėjimai tylūs pakrantėse ežero / pavargęs nuo gyvenimo savaitgalių

gigantiškos nuošliaužos žodžių pražudančios prasmę kurios
gal nebuvo gyventojų sąrašuose bet gelbėtojai knaisiojasi vis tik bando
atrasti gyvybės apraiškas prasmėje nuolaužų jungtyse iškreiptuose veiduose
į gyvenimo grimasas šratinuko išsilakstymais popieriaus baltoje tuštymėje juodu
raizgalu apsitraukęs mano dangus vaikštau po kapines 1915-ieji
pro nežinomo vokiečio kapą
praskrenda drugelis
kapinių aikštelė nuskusta it išsiruošusi atostogoms jauna mergina
žolė bet ir čia dar pasitaiko erkių tokių kad įsisiurbtų ir mirtum po ąžuolu
pritūpiu ten ir pušys jų kankorėžiai išguldyti it automato gilzės
paklotėje šios pamiškės ir aš stoviu po to dar ilgai
į tankumyną seka mintis ir rimsta čia nuo buvimo netoliese
plentas ūžia nerimstančiais mašinų varikliais skubančiais
į mano peršautus savaitgalius vienumoje
išsibūti ant pasiskirto sau ploto ant stačiakampio pledo
maždaug 1 m 50 cm ant 2 m plačiai užsimota žodžiais it būti
ant kapo įdegti gulėti arba į pavėsį po skėčiu nuo saulės į užuovėją savo kūną
padėti užgulti mintimis it tom nuošliaužom po surūdijusio lietaus rytojui pranešto
stovės ten užmirštas palaukėj gigantiškas tankas it karas dar nesibaigęs privalai
būti tau sako atidus kiekviename žingsnyje į nebūtį ir tai trikdo gyventi kad išliktum
dar šiek tiek užsibraukimais tarsi nebuvimais ten kur tau duota
šiomis eilutėmis kiekvienam po vieną kad kojos nesusipintų
žengiant nuo laiptų stačia galva dunktelti į dugno betoną išnirti kol kas
dar nelemta čia dar gyvenimas tęsiasi nubrozdintais keliais
vis dar stovi apsamanoję betoniniai ar iš akmens kryžiai karių
bus laukimas dar vieno vasaros savaitgalio
su vaikų maudynėmis ir krykštavimais
su kamuolių bampsenimais ir džiugesiu pataikius į krepšį bus valtis išplaukti
į ežerą paskendusių minčių apie karį kuriam vos dvidešimt vieneri ten palaidotą
ir meškerės užmestos tyliai priplaukus prie užkibusios kitos minties
tarsi jau kitokios būties niurkt į dugną plūdė paneria reiktų jau traukti
bet laukiu kažko tarsi šūvio tarsi paskutinės kulkos į debesį paleistos
sunkvežimiais riedančiais keliais tarsi ženklo ir pataikančiais į užkardą
į užkardytą veiksmą sustabdymais visko sustoja
atrodo tik plūdė išnyra ir vėl tarsi nieko nebuvę
vėl nerimastingai niurkteli nekantraudama tarsi plukdoma neria
link tvenkinio žolių įsivels tad užkirtęs ištraukiu mažytį ešeriuką
pasišiaušusį įrijusį slieką giliai it mintį norėtum
tokią į kapą atkabinu ir paleidžiu be antkapio
te plaukia tik vandens nuraibuliavimas prasmių paviršiais telieka
mintis ant užmiršto rankinio stabdžio vis gęsta variklis nešaudo vamzdis jau tanko
seniai surūdijęs nukrenta į pievą su drugiais ir dingsta aukštoje žolėje tik prisikelia
kareivis ir eina per laukus tarsi išprotėjęs ieško savo nežinomo vardo pašaukčiau
kartu surūkyti machorką bet nežinau vardo nežinau kur jis eina nežinau kur nuskrido
drugys ir kur dingo savaitgalio poilsiautojai tik voratinklį šios raizgalynės
nusibraukiu
akimirkas žodžiais iš dugno kurio nepasiekti krytim sugautus it mailių taip greitai
pilvais aukštyn iškylančius kibire kuris valtyje irgi išsibraukiu ją ir tave
pakviesčiau jei žinočiau vardą išsibrauktume šiomis eilutėmis kviesčiau
kiekvienas ras savo ar ne nebe taip jau svarbu
kai kiekvienam po eilutę kai kiekvienas čia arba trumpam
ir antkapių užrašai trumpinami taškais santrumpom mažai ten vietos
gyvenime irgi tarsi negaila visai minučių ir valandų
taip lengva jau čia nusisukti ir sprandą ir išvažiuoti į priešpriešinio
eismo juostą mintimis užsnūsti prie vairo taip lengva

/

taip lemta užgesti jei kas nors tavyje vis dar degė taip lengva užbraukti žodžiais
tarsi jau nebebūti tik mintimis ant užmiršto rankinio stabdžio vis užgęsta
variklis ir aš tarsi tankas o gal jis manyje arba aš jame sukioju vis šaunamąjį vamzdį
kol su drugiais dingsta ir prisikelia kareivis ir eina per laukus
ieškodamas savo vardo niūniuoja vaikystės dainelę dzig-dzig-dzagu ar kokią kitą
pašaukčiau kartu surūkyti dar machorkos bet nežinau vardo nežinau kur jis eina
gal išprotėti iki galo ir nušauti savo buvusį priešą nežinau kur nuskrido drugelis
ir kur dingo staiga savaitgalio poilsiautojai tik voratinklį nusibraukiu nuo pakaušio
eidamas tarp tujų nusibraukiu vis nusibraukiu ir užbraukiu taip tarsi save
ir dar vieną dieną kurios nebeištrinsi tik nusibraukiu akimirkas žodžiais
iš praeities kaip iš dugno suviliotą ir sugautą mailių taip greitai
pilvais aukštyn iškylančios žuvelės kibire kuris valtyje irgi išsibraukiu jas ir tave
pakviesčiau jei žinočiau vardą išsibrauktume šiomis eilutėmis ir apsamanojusiais
kryžiais vis gulinčių dar po žeme karių tik žinau kad bus dar laukimas dar vieno
jau kito vasaros savaitgalio su vaikų maudynėmis su dar viena pirma eilute
arba trumpam ant antkapio ir ten trumpinami žodžiai mažai jiems ten vietos
o šių eilučių negaila
man šios nuošliaužos po lietaus nebegaila žodžių kad užsimirštų kad užsibrauktų
vedžiojamas akimis it nesutiktų su išsakyta mintim ar be jos
vis kinkuotų galvą į šonus skaitytų bėgančiomis eilutėmis tu
vis sakytum ne ne ne kad užsibrauktum tik tai čia sakysiu
kad užsimirštų kas verta to ir ši diena kaip įvykis kaip įrankis
tuščiuose minčių delnuose
o tarp pirštų machorka primiršta užsitraukti kareivių tarpupirščiuos
nudegina
užsimiršimais jie gyvi grįžta ir gulasi į savo nežinomų karių kapus
pavargę nuo savaitgalių kaip ir aš kaip ir saulėlydžiai
nuo poilsiautojų skubančių į paežeres maudytis krykštauti jis grįžta
o aš užvedu variklį važiuoju gęstu vėl užmiršęs rankinį stabdį mintimis
vis ne čia vis kitur tarsi būdamas viską užbraukęs tarsi nuolat medituočiau
veiksmo tuštymę ir skubėčiau panirti ten iš kur išnirau vakar
it plūdė tik bangelės čia žodžiai kas likę tik raibuliai
ir nieko per daug sakyčiau tau čia trumpam dar pabūk sugriebęs už peties
nenusisuk
privalai būti atidus kiekviename žingsnyje į nebūtį nors tai tave trikdo
kad išliktum dar šiek tiek užsibraukiu šiomis eilutėmis ir tave panardinti
buvau pasinėręs labiau negu tu ir jaučiuosi it kaltas prieš tokį šurmuliuojantį
gyvenimą kuriame pasileidau aš tarsi be irklų tarsi vienas likęs karo lauke
su būties išvedžiojimais į žodžių palaukes į jų nuolaužas ir gyvenimą it tanke
nebejudančiame iš vietos gyvenime rūdijančiame lietuje ir ten gal būsi tu
gal būsiu aš stovėsiu nežinomų karių kapinių prieigose
užbrauktas
o nusisukti sprandą čia taip lengva kaip gyvenimo vėjas suka vilkelį būties
susipainiotų kojos sakytum naujais batais bampt ir viskas basta
o ten va dvi plūdės mirksta ir prisimenam staiga juk nieko neužkabinom
ant kobinuko pamiršom užsigalvojom šiandien ir nusišypsom į ežero vėsą
ir ši diena tiesiog užbraukta raibuliuoja paviršium vandens tartum ieškodama
dar daugiau prasmės būti