Triptikas: pakranksėjimai tekstų kvartale / tankas / das Welt ist krank

aš nieko prieš policininkes kurios apieško
mane prirėmusios prie gynybinės Niurnbergo sienos
tuo metu kol pankuojam kol Diureris
graviruoja savo išminčių celėje
kol mes ieškom savo gyvenimo nuotykio
tarsi kokie bestuburiai gyvenimo šliužai

žinau kad rajonas čia toks ir mano žingsniai
apšvitinti netoliese esančio raudonųjų žibintų
aistra permirkę batai po vakarykščio lietaus
ištraukia įkišusi ranką į mano kišenę eilėraštį
skaito anti-hund abwehspray pasibaigusio
galiojimo dujų balionėlį čia nuo šunų sakau ypač
nuo juodų pudelių juk žinot akimirka žavinga
viskas legalu tarsi būčiau veiksnius ir tarinius
tinkamai sudėliojęs mintis į savo kišenes
ir eilėraščius po to vėl užkliūva policininkės pirštas
už kito teksto laikrodžio kišenėlėj ištraukia
celofaniniam maišelyje ten jo vienkartinė dozė
sakau o ji tuo momentu išsitraukia ginklą
ir save nusišauna po to ir mane
prisiskaitėm

o kai baigia skaityti kulkos grįžta į dėtuvę ir mes
vėl gyvi tarsi niekur nieko keliamės rytais su puodeliais
kavos ir cigaretėm tarsi iš mirusiųjų būtum prisikėlęs
kitame jau eilėraštyje bet miręs ir kitas Kitoks jau nebe tas

po to į cigarečių pakelį ji įkiša savo nosytę užuodžia
kad būta ten kažko nelegalaus kvaišalo tikriausiai kokio
būdvardžio epiteto gražaus posakio daugiaprasmiško
sakau das Welt ist krank viską supranta ir pritariamai linkteli
ir vėl nusišauna

kas rytą pradeda dieną xanaxais o baigi triazolamais
ir aš ne ką geresnis bet vielen dank už dėmesį
iš vidaus mano akivaizdžiai kažkas persūdyto
dvelkia nusivylimais bučinių į gynybines sienas eilėraščių
statomų mano vidinio „aš“ pilies menėje tik kvaitulys ir bėgimas
nuo gyvenimo tokio kokį man duota patirti uždūmytą
sąmonės srautu išsivaduoju iš tinkamo gyvenimo dėlionės čia
nežinia kur nuves iškeltomis rankomis ir praskiestomis kojomis
vis įsiremiu tarsi proto priremtas į vidines sienas

/

vokiškos gatvės traukia moterys solidaus amžiaus
į savo glėbį vilioja mus dar jaunus žonglierius žaidėjus su ugnimi
firepoi bumbulais prasmirdę mes sakau degiaisiais skysčiais
nepaklausūs poetai gyvenimo vaikštom be didelio tikslo
mūsų eilėraščiai irgi prasmirdę vos tik pagautų žiežirbą
iš aistringų akių užsidegtų sukeltų gaisrą nesuvaldomą tekstą
tavo ir mano išblėsusiuose akyse gal išnaikintų tą neviltį kuri įsismelkus
ir žūtų glėbyje gyvenimo šventės ir užsidegtume aš nieko prieš
policininkes gyvenimo kurios intymiai taip sukiša ranką į kišenę džinsų
ir ištraukia nelegalias mintis kurios išbraukia gyvenimo keletą minučių
kol rašai kol skaitai kol vis dar rašai ir vis dar rašai
kurios galėjo būti skirtos bučiniui į policininkės lūpas minutės
į nesuprantamos iki galo kalbos tik keletas paklydusių vokytkų
naktiniame hostelyje pigiam dar ieško bučinio lietuviško tokio
kad išverčia iš kojų netikėtas nakties nuotykis kurį prisiminsim
kai pritrūksim ugnies nostalgijai prisidegti kvaitulį nešančią
gyvenimo tėkmę prigesusią ir prisidegsim naujai prisiminsim
atmintin panirsim kai krankiantys krankliai ims vaidentis ir vapėsim panosėj
das Welt ist krank it kokie išminčiai neva draugai du su bendra praeitim
su nelegalių bučinių maišeliu ant peties tarsi su auksinių kapšeliu
vis dar ieškosim ugnies pakrapyti tartum šventiko ar išminčiaus
būtume degiuoju skysčiu ar žibalu
gyvenimo šventę kišenėj nešiosim jei išdrįsim ištrauksim
nors bus tai nelegalus tarsi eilėraštis išbraukiantis iš gyvenimo
keletą minučių ekstazės jeigu pasveiksiu ir nepervažiuos gyvenimas
vikšrais ir neteks pasakyti das Welt ist tank
pasaulis yra tankas

/

vielen dank pasakysim už jaunas dieneles
nešiojamas vidinėj švarko kišenėj su ištrūkusia saga it tablete
užsimiršimui ir prisiminimams aktyvuoti praryta šį rytą
pankiškų laikų atsiminimais ir aš pats kaip koks eilėraštis
aš priremtas prie sienos
aš įremtas šautuvo vamzdis į smilkinį
visas gyvenimo švinas atrodo iš sąmonės trykšta
ims ir pokštels paskutinėj eilutėj
kai būsi visas jau parašytas ir nieko daugiau tik tekstas
nebebus kas už gyvenimo ne už poezijos kabina kartais
norisi taip prisileisti į švirkštą rašalo porą kubikų kad užsimirštum
ir susileisti į kraują daugiau vėjo kuris išnešiotų
žodžius po to pagimdytų skausmuose juos praeities
tuos žodžius kurie vis dar neišsivaikšto iš kraujo užteršto
tavo mostais į meilės bedugnę
užsimotais tarsi nokautais į širdį mano su pretekstais gyventi
kartu ne atskirai šalia šiukšlių konteinerių
kurie prasižiojo žodžiais tavo smarve dvokia jau nebepakeliamai
ir lieka it krankliai iš paskos praeities šešėliais tavo
ir lieka iš manęs tau tik atplyšusio šešėlio dalis sparno plunksnų
švelnaus juodumo

aš susergu tavimi tokia kartu su pasauliu
mūsų bandytu sukurti išsidanginu vapėdamas
panosėj krankteldamas paskutinį kartą gal krank das welt ist krank
iškeliauju tartum būčiau amžinas turistas eilėraščių kvartalais
per petį persimetęs praeitį mūsų ir kastuvą dar paklausi
kam jis tau atsakau mūsų pasaulio duobei
užkasti
į kurią įkritom it du vabalai metamorfizavom aukštielninki
spardomės kojytėm ir neišlipom

apieškokit mane priremtą prie sienos augančios it gyvas
organizmas tarp mūsų ir raskit kažkur užkastą tuštumą
mano kūne kuris ieškojo ekstazės ir išsitrynė iš šios
nepakeliamai šviesios dienos save parašydamas
dar vieną eilėraštį be išėjimo iš savęs medituojančio
cheminę tuštumą ir kranklių kranksėjimus

aš priremtas prie sienos kuri auga ir skiria mus vis labiau
praskėstomis rankomis ir kojomis aš iksas pats sau nežinomasis
jaučiu tik įmūrytą širdį gynybinėj sienoj tvinksinčią tik bepročiams
dabar dar it ne savą svetimą ir nepažintą tarsi praeitį pelenais
išbarstytą tarsi eilėraštį sudegintą ir patį sau kranksiantį
taip ir neparašytą sudegusį ir ieškantį įrodymų
kad mums visiems čia kvankt

ir man nesvarbu ką čia veikia juodai balti gandrai paminėti tarsi tarp kitko
ir nebeturim ką pasakyti atrodo tik lieka ištarti tuos krank ir kvankt
tik atrodo pasaulis
vis suserga žodžiais man juodas jis krankliais
ir norėjimu išsakyti tai kas nepasakoma
net kaimynas naujai perdažė savo kieme nykštuką raudona kepure
ir tai dabar jo pasaulio dalis irgi mano
tik aš negaliu pasigirti nykštukiniais eilėraščiais
vis išeina kažkokie dinozaurai ir krankiantys krankliai
das Welt ist krank