Nekilk aukštai..

Neprimetu savęs.
Valia atstumti
ir valia priimti.
Arba tiesiog apeiti it manęs nebūtų.
Juolab, jog nesakau, kad melas
kuomet ir pats savęs nesurandu.
Graži giesmė dažniausiai nuo manęs nudingsta
ir gali būti, kad dar protas pasakys –
aukšti kalnai taip pat savęs nekenčia,
kuomet į Saulę kildami
užsidengia sniegais,
užsidengia ledėjančia dalia.
 
Paukšteli mano, mažas vytury,
kaip gera, kai esi ant gimto lauko!
Nekilk aukštai, kad ir labai prašyčiau –
šilčiausi kailiniai taip niekur nepadės,
o Saulė su Dievu, beje,
taip pat nuo jo arčiausi...