Aš pasitikiu tavimi

EXT. MIESTAS – DAY

Kaukia miesto sirenos. Miesto panorama. Tylus žybsnis ir toli horizonte lėtai kyla specifinis branduolinio sprogimo „grybas“.

EXT. BUNKERIS - DAY

Tolumoje kaukia sirenos. Tuneliu bėga TĖVAS už rankos tįsdamas vos spėjantį iš paskos maždaug dvejų metų VAIKĄ. Ant pečių smarkiai išsipūtusi prikrauta kuprinė. Tėvas atsigrežia. Gerokai atsilikdami atbėga dar kažkas, tik siluetai matosi. Tėvas čiumpa vaiką ant rankų ir paspartina žingsnį.

INT. BUNKERIS - DAY

Tėvas su Vaiku įbėga pro išorines bunkerio duris, nuleidžia vaiką žemėn ir užgula bunkerio duris. Durys tuoj tuoj užsivers. Nespėja! Kažkas į tarpdurį iškiša ranką ir surėkia iš skausmo ir durys nebeužsidaro. Tėvas pro durų plyšį mato, jog prispaudė stambų, tvirtą STIPRUOLĮ vyrą, už jo dar ir Moteris.

STIPRUOLIS
Šūdas! Atidaryk! Atidaryk greičiau!

Tėvas įsirėžęs laiko duris ir inirtingai dairosi aplink. Už kelių žingsnių ant sienos kabo ugniagesių kirvis, tačiau pasiekti nepaleidus durų neįmanoma. Vaikas pradeda verkti.


STIPRUOLIS
Atidaryk, įleisk, prašau! Arrrggghh! Mes tik dviese su žmona. Žmona nėščia, girdi? Įleisk!

MOTERIS
O dieve! Jam gi skauda! Atidaryk, prašau!

TĖVAS
Negaliu, niekaip negaliu... vietos neužteks, vandens čia labai mažai.

STIPRUOLIS
Ranka! FAAAK! Mes savo maisto turim, ir vandens. Va, matai? FAK! Bent žmoną įleisk, ji nėščia! Įleisk nėščią moterį! Būk vyras!

MOTERIS
Aš be tavęs niekur neisiu.

TĖVAS
Ne, ne, ne. Nežinau nėščia ar ne. Tu mane išmesi lauk ar nužudysi. Aš negaliu...

Vaikas verkia. Tėvas vis dairosi į nepasiekiamą kirvį, pabando koja pasiekti kuprinę, prie kurios prikabintas peilis, tačiau negali pasiekti ir kuprinės. Tėvas įkanda į Stipruolio ranką.

STIPRUOLIS
Ei, ei! Man taip nutirpo ranka, jog nieko beveik nieko nejaučiu. Turėsi graužti iki kaulo.

MOTERIS
Na negalima šitaip! Maldauju, paleisk ranką! Prašau, prašau!

Tėvas dar kartą kanda į Stipruolio ranką, įžnybia. Patampo už piršto ir įsitikina, jog tikrai ranka nejautri skausmui.

STIPRUOLIS
Klausyk, pažadu... prisiekiu, nieko blogo tau nelinku. Aš atleidžiu tau už ranką! Gerai? Atidaryk, prašau.

MOTERIS
Taip, taip, mes darysim kaip tu pasakysi, maisto mes savo turim, prašau įleisk.

TĖVAS
Negaliu, negaliu...

Sugriaudi ir smarkiai sudreba žemė. Sumirksi lempos. Nuo bunkerio lubų pasipila dulkės, nuo kai kurių lentynų nuvirsta daiktai. Tėvas su Stipruoliu susmunka, tačiau pavyksta išlaikyti prispaustą Stipruolio ranką.

STIPRUOLIS
Šitas buvo arti, laaabai arti. Klausyk, jeigu neuždarysi durų tuoj pat, ateis ugnies banga.  Už minutės ar dviejų mums visiems galas. Tau irgi. Ir tavo vaikui galas!

TĖVAS
Tai patrauk sušiktą ranką!

Tėvas praradęs viltį žiūri tai į žliumbiantį vaiką, tai į kirvį ant sienos, tai į Stipruolio ranką.

STIPRUOLIS
Negaliu gi, nesupranti? Privalai atidaryti ir mus įleisti. Klausyk, aš tavimi pasitikiu! Išsigelbėti galime tik visi kartu. Turi pasitikėti manimi! Liko pusė minutės!

TĖVAS
Gerai, gerai, aš... aš pasitikiu tavimi!

Žemė pradeda virpėti ir pasigirsta artėjančio oro sūkurio švilpimas, lūžtančių šakų šėlsmas. Pakyla dulkės išorinėje bunkerio durų pusėje. Tėvas lėtai atleidžia duris ir staigiai šoka link kirvio. Tuo momentu į bunkerį įvirsta Stipruolis ir Moteris su kuprinėmis. Tėvas meta kirvį į Stipruolį, bet nepataiko. Stipruolis nesustoja ir sveika ranka paskui save tempdamas Moterį nubėga gilyn į bunkerį vos nepargriaudami rėkiančio išsigandusio Vaiko. Pro duris vidun jau veržiasi švilpdamos dulkės. Tėvas šoka link bunkerio durų ir užtrenkia jas. Užrakina, čiumpa kirvį ir pasileidžia paskui įsiveržusią porelę. Porelė tuo metu jau uždarinėja antras vidines bunkerio duris, Tėvas kyšt ranką į tarpą ir užstringa prispaustas tarpdury. Tėvas paleidžią kirvį susiima už prispaustos rankos ir surėkia iš skausmo!


TĖVAS IR STIPRUOLIS
(abu kartu)
Šūdas!


PABAIGA.