Senio sentimentai

Seniai seniai kai dar ganiau žąsis,
o broliai medkirčiai kirto sekvojas,
radau po vyšnia 
kiaulės kojas ir asilo ausis.

Tada tu juos man dovanojai,
nes buvai mano viešnia
ir aš norėjau tau padaryti įspūdį,
todėl pasakiau švelniai žodžius:

ar kada dar rasis čia toks išminčius,
kuris dirbs darbus nuobodžius:
plaus grindis, mokys ir auklės vaikus,
valys nuo puodų suodžius,
dar būdas bus romus ir taikus? 

Ir tu tada už juos mane pamilai,
o aš tave gražiai pamylėjau.
O kai žalią pavasarį mane palikai,
ilgai sūrias ašaras liejau
ir graudžiai skundžiausi vėjui.

Na bet buvo viskas seniai labai
kai dar ganiau žąsis,
sunkiai sklaidėsi sąsiuvinio lapai,
tik tik sproginėjo pumpurai,
ir dar gyvas buvo Onasis.