tylint išsikalbant

kaip samanos dangui esu
susivėlęs ir viską pamiršęs tyliu
prie ežero skleidžiasi gulbės
ir gina mažus gulbiukus
tik tu niekad neklystantis garse
skambėsi iš bokštų bažnyčių viduj
ir kviesi surast savyje dar likusį
lašą gerumo
nusivelka rasos marškinius rytas
ir tu per juos basa pareini
sutikęs švelniai apglėbsiu
kaip vakaras ežerą
nendrių šešėliais
ir būsiu ramus ramutėlis
kaip stiklas akių
kurios mirga bežiūrint
į degančią ugnį
tu viską pamiršus taip pat
nutylėta pabusi rašyti
šiandien rūkas toks lengvas
kaip nutirpę pirštų galiukai
ačiū jog po tiek darganų
visvien tave savyje atrandu

Sielai