Minčių dviratis

Vakar leidžiantis Saulei graži
mintis į galvą įsi (s) kėlė,
todėl naktį parašiau eilėraštį,
o rytą man pasakė:
norint jį perskaityti reikia
išmokti abėcėlę.

Nusipūtęs dulkes ir išpūtęs akis
ilgai glosčiau juodas raides
ir galvojau apie ženklų prasmę,
o vakarop supratau,
kad pažįstu tik tamsiąją būties esmę.

Tada ir nusprendžiau savo mintis uždaryti į celę,
prie tai palaisčiau nežinomo vardo
kambarinę gėlę
ir juodos duonos riekę
užklojau antklode sviesto.

Sotus gudriai prisimerkiau ir šoviau
aštraus žvilgsnio strėlę į priekį,
į patį centrą – širdį miesto,
ir lėtai sverdamas mintis mąsčiau:
kas gi būtų dabar, jei dviratį išrasčiau?