nunuodytas kaimas

tu tik stalčiuje pamirštas senas popieriaus lapas
nutepliotas sapnais kurių daugiau nesapnuoju
toks pilkas savais atminimais parduotas išgrobtas
pragertas; išmirus visiems išsikrauščius likai
vien tik siela be kūno raštelis įspraustas į butelį jūroj
kai numirė jis į įšalusią žemę palaidotas buvo
negaila tavęs nors pamirštas būsi trupiniais tavo
niekas neseks tu kaip beržas šalikelėj numuštas
pro šalį skridusios karvės kurią numušė furgonėlis
toks dulkinas dulkia lietus iš apleisto dangaus
ant tavo plikų akmenų kiek vaikystės dienų
ten praleista kiekvieno savaitgalio būta tenai
o dabar ten jau nieko nelikę nuvarvėjusios akys žiemos
kiek sugauta žuvų ant liepto per vėjus ir krušą
kiek pririnkta grybų kiek nuspardyta jūsų kepurių
taip pat iš sekos numirė ir seniausias iš jūsų
koks skirtumas kiek dar numirs mes visi po truputį
pasislenkam arčiau link išėjimo kaip kokiam teatre
kiek reiks vis kartot jog kaip ir ten taip ir many
nieko nelikę vien darganos ir vaiduokliai
mes netolygiai pasirinkom suvokti šią būtį
kiekvieno buvusios ar būsimos trajektorijos nubrėžtos
tu tik ant stalo užsilikusi duonos pluta
ant žemėlapio randas nematomas tačiau palietus
prisimenu vietą kurios nebėra gal niekad jos ir nebuvo
tu tik realetyvus laiko svaičiojimas sumėtytos pėdos
per visą tą laiką numanau mes abu klaikiai pasikeitėm