kai noris nuo savęs permesti ant kito

negirdžiu jūsų
nors palyginus
atstumas toks menkas
miesto triukšmas užgožia

vienatvės tyla

užsimiršimas kai perskaitai knygą 

man nerūpi ką turit
man pasakyti
kiekvienas išmestas žodis
kaip įsmeigtas peilis į širdį
tik ne jums juk tai
kas asmeniškai neliečia - svetima

viskas kimba prie sielos
kaip rūbai
karštą vasaros dieną
prie kūno

šiandien taip noris
apkaltinti kitą
kad nuo savęs nusimesti
deguonį

nekvėpuot išsirist
iš savo vienatvės kokono
nors viskas atrodo gerai
šypsausi ir atrodo kartais
mirštu nuo noro gyventi

kad ir kiek su kitais
gyvenimų be tavęs nugyvenčiau
nenorėčiau įskaudinti,
jei tikrai nenorėčiau 

aušta rytas ir tu pareini
aš reaguoju kaip paukštis
atsitrenkęs į dangoraižio stiklą
nutylu savyje tik tada kai
pro duris išeinu

jausmas lyg eičiau per mėlį mėnulio
kuris nėra niekad mėlynas

negirdžiu ir savęs
turbūt taip lengviau

juk negirdėdamas
kaip puodynė pasiklydusiam lietui