Eilėraštis apie vienatvę

Aitrūs dūmai graužia akis,
oras trenkia asfaltu,
žodžių šukės bado mane
lyg kambario gėlę,

vienas sėdžiu apsirišęs kaklą
dovanotu šaliku baltu,
o į stalą lyg atvertą širdį 
beldžia pirštai pašėlę.

Išgeriu kavą, sumoku už juodą
be cukraus gyvenimą,
į traškantį kaip ugnis popierių
vynioju vystantį augalą,

ir nekreipdamas dėmesio
į kvailoką vėjo krizenimą,
lėtai slenku per lietų į kitą,
gal jau saulėtą, miesto galą.