...

Guli ant nugaros. Geros
klausaisi muzikos. Ūmai lietaus akupunktūra –
stogan. Paskui ir vėl kaip vakar nugaruos
pakalnėj samanos. Tų samanų čia jūra,

įkaitę buvo net ir tai,
kas po šešėliais medžių slėpės.
Mintis lietum lyg smilgas nukirtai
ir džiovini jas užmaršties palėpės

tamsoj. Ir mintys tos
lyg mumijos išdžiūsta, tampa
lengvom, trapiom, be kvapo, visiškai keistos
beveidės masės gumulais, joms kampą

palėpėj tolimiausiąjį skiri,
galvoji – žiemą krintantis vanduo begarsis
pūgos lėtėjančiame sūkury
ženklais dėl nuomos kainų tarsis

ir iš tavęs ko panorės tą gaus.
Guli ant nugaros. Tyla – taipogi stygos.
Tik be lietimo. Net be nestaigaus.
Tiesiog tyla. Tiesiog tik atsitikus.