Išvarytas Sapnas

Žinai...
Norėčiau pabandyti neskubančiom rankom,
saulėlydžio raudoną blizgesį nuo tavo nuogo kūno nuvalyti,
ir vėją tą, neklaužadą vilioklį,
švelniai nupūst nuo tavo drėkstančių iš meilės lūpų.

Klausyk...
Gal tu norėtum, galvą ant peties padėjus švelniai,
paglostyt rankom tą pulsuojančią Galybę?
Ir lūpomis pritvinkusiom aistros raudonos,
švelnumą išbučiuot manoj krūtinėj?

Žinai...
Norėčiau tavo užburiančių klubų drėgmę,
kiekvieną kartą savimi pajausti,
ir krentantį ant tavo kūno skausmo sniegą,
karštai apglėbęs savo kūnu nutirpdyti.

Klausyk...
O gal norėtum, ant mano nugaros rankas lėtai padėjus,
Esybe savo moteriška prisiglausti stipriai?
Ir mano klubus deivės kojom apsivijus,
save, lyg alpstant, garsiai šaukt priversti?

Žinai...
Norėčiau savo pirštais puriai iškedenti,
aistra laukine pintus tavo plaukus,
ir nuodėmingas, trykštančias karščiu stangrias krūtis,
prie savo lūpų degančių priglausti.

Klausyk...
O tu norėtum vyriškumą mano lūpomis apglėbus,
kaip Žiedas Lotoso iš meilės išsiskleisti?
Ir rankomis iškeltomis į viršų,
ant mano drėkstančios krūtinės kraujo šokį piešti?

Žinai... Klausyk...
Ar tai nebuvo, išvarytas mūsų Meilės Sapnas...?
Svajotas, lauktas, žaizdomis kraujuojančiom nuklotas...?
Dienom, naktim jausmuose išgyventas,
nutolstantis, tačiau vis vedantis mumis iš proto...

Klausyk... Nenoriu atsibusti niekad...
Žinai... Už sapno nebebus jau mūsų...