Neužsičiaupianti burnelė, arba Svetimų liežuvių vakarienė

Kur jau ten man skubėti…Atsikėliau vėlai. Atsigėriau  kavos.  Pradėjau rytinį tualetą. Aš jau nekalbu apie kosmetiką…Kol susidedi dantis, susitvarkai pasiklausimo aparatūrą – pietūs ateina.
    Taip ir vargsti moteriškė pagyvenusi. Pietus – tai jau apsi-ginklavusi pasitinku. Tiesa sakant, nelabai aš jau ką ir tesuvalgau… Pusės kilogramo lašinių su geru svogūnu priešpiečiams ir neįveikiu. O būdavo…Oi, kaip aš galėdavau pavalgyti. Tai vis iš tų baimių, stresų ten visokių, kaip dabar medicina aiškina. Bijai, kad pensija sumažins – tai ir kerti. Į priekį, į priekį  – prisivalgai, sotiniesi.
    Po pietų ką veikti? Reikia Janei paskambinti…Pakeliu ragelį, surenku numerį, palaukiu, kol pasigirs signalas ir staigiai dedu ragelį atgal. Neduok, Dieve – atsilieps: mokėk tada už pokalbį. Laukiu. Pasigirsta skambutis. Neišlaikė Janės nervai.
–    Tu man skambinai, Gene?  –  klausia.
–    Aš, aš, brangioji, – užtikrinu. – Kažkaip nesusijungė!..
–    Žinau aš tavo – nesusijungė!.. – pyksta kitam laido gale.
–    Kaip  nori,    jeigu  tavęs  nedomina,  ką  vakar    iškrėtė  Vaclovas? … – abejingai atsakau. Ir padedu ragelį.
    Vėl pasigirsta skambutis.
–    Kam padėjai ragelį – ragana tu!?.. Pasakok greičiau!
–      Greitai    neišeis, –  aš  atsikvėpiau  prieš  startą… O  galvą  dirba kaip  Šachrazados rytui auštant! Kaip ją čia geriau suintriguoti?
    Kad Vaclovas alkoholikas, narkomanas –  jau pasakojau. Kad mergišius ir žydrasis – kitas epizodas. Kad žmona žymiai jaunesnė išardė šeimą, apsuko seniui galvą, pati nežino, kur jos trys  vaikai – jau buvo. Kad sanatorijoje ji susirado  ar santechniką iš Ukmergės, ar  melioratorių iš Žiežmarių  ir važinėja pas jį į pasimatymus – irgi jau praeitas etapas. Kad aš geraširdė, jiems visaip padedu…
      A-a- aaaa! Štai!  Sugalvojau!
–    Žinai, Jane, jau kuris laikas Vaclovas pradėjo prie manęs  seksualiai priekabiauti…
–    Eik tu sau, Gene!.. – pasigirsta nustebęs ir labai nepatiklus balsas. –  Žinau, neabejinga ji Vaclovui.
–    Žiūrės jis į tave, juk jo žmona 30 metų už tave jaunesnė, o jis apie aštuoniolika!.. Melagė tu!
–    Na,  tai    kas, kad  jaunesnė,  bet  ji  ne  tos  pakraipos. Supranti, ne į jį pasisukus.
  –    Reikalinga tu jam, sena sutrauka –  tavo užpakalis dirbtinis!.. Nesulauksi tu tokios laimės, kad Vaclovas prie tavęs seksualiai priekabiautų!!! – ir vėl  įniršus trenkė ragelį.
    Puiku – džiaugiuosi.  Draugei visai dienai nuotaiką sugadinau. Užsidedu pasižvalgymo aparatūrą –  akinius, (neduok, Dieve, ką nors nepastebėsiu) ir išeinu į žygį. Nežinau  į Savivaldybę ar dar į kokią įstaigą užeisiu rinkdama informaciją, nežinau dar. Palaukit, dar ne toks ir dirbtinis tas mano užpakalis, padarysiu aš dar šiandien kažkam svetimų liežuvių vakarienę. 
    Žinote, jaučiu malonumą – praturtinti mano brangių kaimynų ir pažįstamų žmonių biografijas naujais faktais.  Žodžio meistrė – aš  menininkė, Šachrazada - vietinė! Gaila,  nevertina.