Kur jau ten man skubėti…Atsikėliau vėlai. Atsigėriau kavos. Pradėjau rytinį tualetą. Aš jau nekalbu apie kosmetiką…Kol susidedi dantis, susitvarkai pasiklausimo aparatūrą – pietūs ateina.
Taip ir vargsti moteriškė pagyvenusi. Pietus – tai jau apsi-ginklavusi pasitinku. Tiesa sakant, nelabai aš jau ką ir tesuvalgau… Pusės kilogramo lašinių su geru svogūnu priešpiečiams ir neįveikiu. O būdavo…Oi, kaip aš galėdavau pavalgyti. Tai vis iš tų baimių, stresų ten visokių, kaip dabar medicina aiškina. Bijai, kad pensija sumažins – tai ir kerti. Į priekį, į priekį – prisivalgai, sotiniesi.
Po pietų ką veikti? Reikia Janei paskambinti…Pakeliu ragelį, surenku numerį, palaukiu, kol pasigirs signalas ir staigiai dedu ragelį atgal. Neduok, Dieve – atsilieps: mokėk tada už pokalbį. Laukiu. Pasigirsta skambutis. Neišlaikė Janės nervai.
– Tu man skambinai, Gene? – klausia.
– Aš, aš, brangioji, – užtikrinu. – Kažkaip nesusijungė!..
– Žinau aš tavo – nesusijungė!.. – pyksta kitam laido gale.
– Kaip nori, jeigu tavęs nedomina, ką vakar iškrėtė Vaclovas? … – abejingai atsakau. Ir padedu ragelį.
Vėl pasigirsta skambutis.
– Kam padėjai ragelį – ragana tu!?.. Pasakok greičiau!
– Greitai neišeis, – aš atsikvėpiau prieš startą… O galvą dirba kaip Šachrazados rytui auštant! Kaip ją čia geriau suintriguoti?
Kad Vaclovas alkoholikas, narkomanas – jau pasakojau. Kad mergišius ir žydrasis – kitas epizodas. Kad žmona žymiai jaunesnė išardė šeimą, apsuko seniui galvą, pati nežino, kur jos trys vaikai – jau buvo. Kad sanatorijoje ji susirado ar santechniką iš Ukmergės, ar melioratorių iš Žiežmarių ir važinėja pas jį į pasimatymus – irgi jau praeitas etapas. Kad aš geraširdė, jiems visaip padedu…
A-a- aaaa! Štai! Sugalvojau!
– Žinai, Jane, jau kuris laikas Vaclovas pradėjo prie manęs seksualiai priekabiauti…
– Eik tu sau, Gene!.. – pasigirsta nustebęs ir labai nepatiklus balsas. – Žinau, neabejinga ji Vaclovui.
– Žiūrės jis į tave, juk jo žmona 30 metų už tave jaunesnė, o jis apie aštuoniolika!.. Melagė tu!
– Na, tai kas, kad jaunesnė, bet ji ne tos pakraipos. Supranti, ne į jį pasisukus.
– Reikalinga tu jam, sena sutrauka – tavo užpakalis dirbtinis!.. Nesulauksi tu tokios laimės, kad Vaclovas prie tavęs seksualiai priekabiautų!!! – ir vėl įniršus trenkė ragelį.
Puiku – džiaugiuosi. Draugei visai dienai nuotaiką sugadinau. Užsidedu pasižvalgymo aparatūrą – akinius, (neduok, Dieve, ką nors nepastebėsiu) ir išeinu į žygį. Nežinau į Savivaldybę ar dar į kokią įstaigą užeisiu rinkdama informaciją, nežinau dar. Palaukit, dar ne toks ir dirbtinis tas mano užpakalis, padarysiu aš dar šiandien kažkam svetimų liežuvių vakarienę.
Žinote, jaučiu malonumą – praturtinti mano brangių kaimynų ir pažįstamų žmonių biografijas naujais faktais. Žodžio meistrė – aš menininkė, Šachrazada - vietinė! Gaila, nevertina.