Audra po varno sparnu III

Karalius Atifas su palyda be perstojo jojo visą dieną, kol saulė įkopė į zenitą ir ėmė lėtai leistis. Iš tėvynės pusės, pietuose, pasirodė lengvų debesėlių, bet švelnus laukų brizas juos nubaidė. Saulė skendo už horizonto, kol nusileisdama pasislėpė Vakarinėje karalystėje, Delmere. Išaugę tamsumų šešėliai jau tiesė savo rankas. Atifas pasitarė su savo ištikimuoju patarėju Balu ir nusprendė, kad bendražygiams reikia poilsio.

Čia pat stypsojo kalva, ant kurios gūbrio riogsojo seno apžvalgos bokšto griuvėsiai. Visai tinkama vieta poilsiui, o ir matomumas pavojaus atveju - puikus. Nuo viršūnės atsivėrė vaizdas į lygumas, už kurių dunksojo didysis Grynviko Vėjų kalnas, apsuptas tamsių, akmeninių uolienų. Kalno šlaitu suposi Mustango upės vingis ir savo purslais tręšė derlingus juodžemius.

Lėta eidine, kariai užsivedė žirgus ant paties plokščiosios kalvos gūbrio. Vieni suskubo rinkti žabų iš įkalnę juosiančios giraitės, kiti nulėkė prie nediduko šaltinėlio, kuris čiurleno grauždamas kalno šlaitą ir pirmiausia pagirdė žirgus.

Atifas su Balu iš ryšulių traukė maisto atsargas bei aliuminius puodus. Kiti du kariai, tikri drūtuoliai, atitempė porą nuvirtusių medžių ir suguldė prie kibirkščiuojančio laužo, kad vyrai galėtų atsisėsti. Balas pripildė aliuminį puodą vandeniu, o Atifas, padedamas kitų bendražygių, smulkiu peiliuku pjaustė daržoves ir barstė žolelių prieskonius.

- Mumbė pririnko, - vyras pakėlė mažą medžiaginį maišiuką, pripildytą prieskonių. Nuvargusį karaliaus veidą nušvietė šilta šypsena, - pagaminsiu jums, mano ištikimieji kariai, tokią sriubą, kokia kadaise mane pavaišino Mumbėjos genties čiabuviai. Nemaniau, kad iš keleto daržovių ir pievose rastų žolelių galima pasotinti net tvirčiausią vyrą.

- Kad būtų smagiau, karaliau, - tarė vienas kuprianosios karys, - padainuosim.

Ir užtraukė vyrai dusliais, tvirtais balsais seną dainą apie numylėtąjį Miškvasarės slėnį:

Atslinko vakaras į girią,
Užklupo ilgesys karius,
Pušelių šakos prasiskyrė -
Mus glosto vėjas nuo Pietų.

Prie laužo sėdi miško broliai,
Liūdnai sužiurę į liepsnas,
Kad tik pranyktų girių toly
Didžioji širdgėlos diena.

Pašoka kibirkštys į dangų
Ir dingsta po skliautų skara.
Tankmėj subrazda miško elnias —
Į žygį vyksta kariauna.

Tik kilk ir kilk, ryški liepsnele,
Tik su mumis kartu dainuok,
Į kovą veski mūsų būrį,
Ir pergalę mums garantuok.

Atslinko vakaras į girią,
Veidai užsidegė ugnim,
Ryški liepsna mums kelią skina,
Mes drąsiai žengiame pirmyn!

Vyrams baigus dainuoti, viralas puode jau gurguliavo ir kilo dideli burbulai. Nuo kojų nusivarę kariai išsitiesę ilsėjosi ir šnekučiavosi prie laužo. Griuvėsiai užstojo kalvose įprastai pučiantį vėją, o aplink girdėjosi tik paukščių čirenimas.

Temo. Apačioje, tarp medžių ir rasotų pievų, tvyrojo rūkas, bet dangus buvo giedras, vasariškas. Nakties skliautas bylojo, kad jie dar Miškvasarės valdose, bet vis sodresnės pievos plotai priminė, kad Grynvikas jau netoli. Pasirodė pirmosios žvaigždės. Danguje spindėjo pati ryškiausia Šiaurinė žvaigždė.

- O kodėl tą ryškią žvaigždę vadina Šiaurine Melitono žvaigžde? - siurbdamas karaliaus išvirtą vakarienę paklausė vienas jaunas karys.

Balas nurijo karštą sriubos gurkšnį ir, pasikasęs savo pintą barzdą, sučepsėjo:

- Jaunuoli, Melitonas buvo Šiaurės karalienės Beladonos vyras. Paskutinis Prieblandos elfų atstovas. Sako, kad kai jis mirė per Didįjį Istodo karą, virto ta žvaigžde.

- O kaip jis mirė, išmintingasis Balai?

- Tą žino tik tie, kas dalyvavo tame baisiame kare... - atsiduso senukas.

- Sako, kad jo galvą nukirto tuometinis Pietų karalius Kabelardas!

Ramią vakarienę nutraukė šaltas, aiškus balsas. Jis kalbėjo bendrąja kalba. Priešais būrį pasirodė aukštas vyras, vilkintis gobtuvu ir apsiaustu iki žemės. Iš netikėtumo net krūptelėję, vyrai sužiuro į tykiai prisėlinusį atėjūną, o karaliui net šaukštas iš rankų iškrito. Balas apsipylė sriuba, smalsusis jaunuolis nudribo nuo kelmo, drūtuoliai sutraškino krumplius. Keletą akimirkų paspoksoję į gobtuvuotąjį, Atifo kariai atsigavo nuo sukausčiusio stingulio ir iš makščių išsitraukė savo kalavijus.

Bet tvirtą kūną gaubiantį gobtuvą, tepaliko skaidrus juokas. Visi spoksojo į jį išpūtę akis, o Atifas savo kardą atkišo į priekį.

- Parėjau į savo laikiną stovyklavietę, o žiū, ten įsibrovėliai laužus kūrena ir dar mane pulti sumanė! - juokėsi paslaptingasis vyras.

Laužo šviesa apšvietė iš po gobtuvo matomą smailų veidą ir putlokas lūpas, kurių kampučiai buvo pakilę. Virš jų kyšojo graži, lygi nosis. Atėjūnas žvilgtelėjo į karaliaus Atifo kardą, kurio rankeną puošė rubinas.

- Lipdamas į kalvą iškart supratau, kad jūs pietiečiai. Raudoni apsiaustai, žirgų balnai... ir kardas su rubinu, - jis linktelėjo Atifui dar kart nužvelgęs jo ginklą, - o dar tokias dainas traukiat! - vėl nusijuokė, - Tu būsi Miškvasarės karalius? - tarė pietietiška kalba.

Atifo antakiai aukštai pakilo, kai ausis pasiekė gimtoji kalba.

- Kas tu ir ko nori iš mūsų? - tvirtai paklausė Atifas, vis dar nenuleisdamas kardo. Savo iškeltus kalavijus kariai nutarė taip pat nutaikyti į nepažįstamąjį.

- Aš tenoriu grįžti į savo stovyklavietę.

Vyras lėtai nusimetė ryšulį nuo savo pečių, iš kurio pabiro surinkti žabai. Atifas išpūtęs akis spoksojo į atėjūną, kaire ranka vis nusibraukdamas žilstelėjusius plaukus nuo prakaituotos kaktos, kol pagaliau ėmė leisti kardą žemyn, bet tik visai nežymiai.

Nepažįstamasis nusiėmė gobtuvą ir pasirodė skaistus, angelų nubučiuotas veidas, kurį supo ilgi juodi plaukai, o iš po jų kyšojo smailos ausys.

- Elfas... - prasižiojęs sukuždėjo Balas. - Ko elfui bastytis laukais?

- Aš keliautojas, - pakiliu tonu atsakė skaisčiaveidis. Jo juodose akyse sužvilgėjo laužo liepsnos. - Mane vadina Varnu. Nesiruošiu tau kenkti, karaliau. Pats išsigandau savo stovyklavietėje aptikęs įsibrovėlius. - elfas ant žemės mestelėjo strėlių dėtuvę, lanką, bei makštį su kalaviju parodydamas, kad nesiruošia jų pulti.

- O iš kur moki mūsų kalbą? - įtariai paklausė Balas.

- Juk sakiau - esu keliautojas.

Atifas atidžiai jį nužvelgė, nuleido ginklą ir paragino savo vyrus padaryti tą patį. Elfas sumetė savo žabus į laužą ir liepsna padidėjo.

- Tuomet sėskis ir atleisk, kad tavo prieglobstį užėmėme, - karalius pamojo į kelmą. - Aš esu karalius Atifas, Ka- ka... - balsas staiga užsikirto tariant pilną vardą.

- Kabelardo sūnus. - ramiai tarė atėjūnas. Atifo kariai trumpam žvilgtelėjo į savo valdovą, bet greitai nusuko žvilgsnius.

- Beje, iš kokios karalystės būsi atkeliavęs?

- Nepriklausau jokiai karalystei, - ramiai atsakė elfas ir iš po apsiausto išsitraukė odinę kuprinę. - Seniai keliauju po Istodą ir domiuosi gamta bei skirtingų karalysčių kultūromis.

Atifas susimąstė. Balas pasikasė barzdą ir pritipeno prie Varno. Išpūtęs akis, jis spoksojo į tvirtą audinį, kuris sudarė ne tokį jau įprastą siuvinį.

- Kuprinė, sakei, jaunuoli?

Nežinia, ar elfas tikrai buvo jaunuolis, bet jie visi atrodydavo jaunai sulaukę net ir tūkstančio metų.

- Kuprinė. Paties siūta.

- O elfai geba įdomių dalykų - pas mus tik ryšuliai, kurie greitai nuplyšta, o jie odines kuprines su dvejomis petnešomis dėvi...

- Balai! - sušuko karalius ir šis krūptelėjo, - Maistas atauš!

Varnas iš kuprinės išsitraukė krūvą kvietinių bandelių ir sodrių, violetinių obuolių. Savo maistą jis pametėjo prie kitų gėrybių ir atsisėdo šalia Atifo karių. Jie įtariai spoksojo į elfą, bet kai karalius jam įpylė dubenį sriubos ir nugesino palydovus rūsčiu žvilgsniu, vyrai liovėsi. Varnas sriūbtelėjo viralo ir nusišypsojo.

- Keliavau iš Miškvasarės. Čia seniau buvęs apžvalgos bokštas, dabar nugriautas Kalisų.

- O ką jos čia veikia? - Balo ūsai sukruto, o žili, plaukuoti antakiai pakilo.

- Ieško žirgų. Čia stodavo ilsėtis raiteliai, o tos plėšrūnės meškos patykoję išskersdavo ne tik galvijus, bet puldavo ir jų savininkus. Pačiam kartą gintis teko.

- Oho, - caktelėjo Atifas ir pakraipė galvą į šalis, - visai suįžūlėjo, seniau puolė tik galvijus, bet kad žmogų!

Varnas linktelėjo ir atkando savo bandelės. Kilstelėjęs, parodė, kad labai tinka su gardžia karaliaus sriuba. Kariai irgi čiupo po bandelę ir čepsėdami kramtė taip, kad net ausys lapsėjo. Elfo manieros buvo kitokios, jis valgė grakščiai, kramtė be garso, todėl keistai šypsojosi matydamas žmonių manieras. Kol jie valgė, Varnas papasakojo, kad čia dažnai užklysta pernakvoti, kai keliauja į Rytus, arba atvirkščiai - iš Rytų į Pietus. Elfas mielai atsakė į liaudies klausimus apie Grynviką: apšvietė apie įspūdingus statinius, kokių Miškvasarėje nebuvo, eiklius žirgus ir plačias, įspūdingas lygumas bei labirintą, supantį milžiniškus rūmus. Paskui padainavo porą elfiškų dainų, kurių melodija visus užliūliavo...

Baigę vakarieniauti, vyrai nutarė susiruošti guolius. Atifo vyrai atsinešė prieš tai ant žirgo nugaros gabentus kailius ir suguldė aplink laužą. Elfas iš savo kuprinės išsitraukė ploną, iš lapų nupintą kilimėlį ir lengvą, šilkinį apklotą. Balas dar tyrinėjo keliautojo amuniciją, kol elfas nepaklausė:

- O kur, karaliau, keliauji? Kam savo žemes be apsaugos palieki?

- Kaip be apsaugos? - susiraukė Atifas ir net atsisėdo savo guolyje.

- Rūmuose nėra karaliaus, tai kas iš jo armijos be vadovo? - tamsios elfo akys skvarbiai varstė karalių.

- Ir be manęs yra kam vadovauti, - grubiau tarė Atifas, - o kas tau darbo, elfe?

- Tik keista, - jo lūpas iškreipė keistas šypsnys, - kam Miškvasarės valdovui keliauti pas arkliaganius į Rytus, kai savo žemėse pietiečiai gyvena kaip meškos ausyje?

- Slapti reikalai, kurių neprivalau svetimšaliams aiškinti. - atkirto karalius ir nusisuko ant šono.

Elfas išsitiesė ant nugaros ir sužiuro į žvaigždėmis aplipusį dangų, kuriame kabojo pilnėjantis mėnulis ir ryškiai tviskėjo Šiaurinė Melitono žvaigždė.

Atifo vyrai kriokdami sumigo, bet pats karalius nesudėjo nė bluosto ir vis per petį žvilgčiojo į elfą.

***
Kai karalius Atifas praplėšė menkai pailsėjusias akis, jo kariai dar parpė sugulę aplink užgesusį laužą, tarsi būtų tvirti, nepajudinami akmenys. Elfo niekur nesimatė, gulėjo tik jo kuprinė ir iš lapų pintas patiesalas. Atifas patraukė link uolos šlaitu tekančio šaltinėlio, kad atgaivintų patinusį veidą. Šaltas vanduo sugėlė kiekvieną veido raukšlę ir vaizdas karaliaus akyse išryškėjo. Tarsi, nauju žvilgsniu Atifas pažvelgė į tolį, bekraštėse lygumose užsidegančias kalvas. Brėško diena. Raudona saulės briauna pasirodė virš tamsios žemės pečių. Aplink driekėsi tylus, šešėliais gaubtas pasaulis, bet jam bežiūrint, prieblandos skraistė ištirpo ir sugrįžo bundančios žemės spalvos: žaluma plūstelėjo į plačias sodriąsias pievas, baltos, garuojančios ūkanos sumirgėjo drėgnuose slėniuose, o tolumoje stypsantį kalną supanti Mustango upė - sužvilgėjo paraudusi nuo ryto prisilietimo.

Visą naktį Atifui ramybės nedavė elfo žodžiai, o jis pats išdygo lyg iš žemės. Sakęs, kad keliavo nuo Miškvasarės, bet bendražygiai tai jo nesutikę... O ko jis negyvena kur nors ramiai? Bastosi lyg koks klajūnas. Elfai paprastai buvo tokia tauta, kuri mėgo įsikurti ištaiginguose namuose ir susirasti savo sielai artimą antrą pusę, kad turėtų kam dainuoti savo legendomis apipintas dainas. Kad tai žinotų, Atifui teko matyti ne vieną elfą, o jo paties tėvai buvo puselfiai - kilę iš žmogaus ir elfo jungties.

- Nesimiega, karaliau?

Skaidrus balsas išblaškė Atifo mintis. Elfas grakščiai, be jokio vargo, užsliuogė statoku kalno šlaitu viršun. Jis ėjo lengvai, nepalikdamas pėdsako, pėdos vos paliesdavo žemę. Paryčio žaroje Miškvasarės valdovas galėjo jį matyti geriau: tamsūs plaukai buvo tiršti ir žvilgėjo, nepaisant to, kad jis diena iš dienos bastėsi dulkėtais keliais; smailas, simetriškas veidas ne kiek blyškus, bet skaisčiai švytintis. Sunku buvo įvardinti kuo - jaunyste ar elfišku tyrumu.

- Ar medžioti pusrytį nuklydęs buvai? - klausimu į klausimą atsakė karalius.

Elfas tik pakraipė galvą ir caktelėjo liežuviu:

- Nežudau nekaltų gyvūnų, jei nėra būtinybės. Yra ir kitų būdų pasisotinti, beje, sveikesnių.

Atifas kiek suglumo nežinodamas, ką sakyti. Keletą akimirkų jis pažvelgė į aukštąjį gamtos vaikų rasės atstovą, svarstymas, ką su juo daryti. Elfas stovėjo tylus ir susimąstęs, kaip jaunas medis bevėję naktį.

- Varnai, - atsikrenkštė, - pasakyk man tikrąją priežastį, kodėl tu čia?

- Kaip tai? - jo lūpų kampučiai pakilo, bet veidas išliko akmeninis, - Jau sakiau, keliavau į Grynviką. Čia pastovus mano maršrutas.

- O kodėl elfas bastosi? Kur tavo bendruomenė? Vis tiek turėjai iš kažkur atsirasti.

- Mano šeimos po Didžiojo Istodo karo nebeliko, - tarė nuleidęs juodas akis į suskerdėjusią žemę, - nuo tada ir klajoju. Argi smagu pilti druską ant žaizdos, karaliau? Aš nekamantinėjau jūsų didenybės, ko strimgalviais išlėkė pas visų taip vadinamus arkliaganius. Juk Miškvasarė turtingiausia karalystė, ko jos valdovui reikėtų iš rytiečių? Be savo statinių ir arklių jie nieko naudingo negali pasiūlyti.

- Na gerai, - nesmagiai atsiduso Atifas ir nuo laužavietės pakėlė vakarykštį puodą, - keliauju prašyti pagalbos iš karalių Koldoro ir Armono. Mano dukrą pagrobė. - jis nusuko susirūpinusį  žvilgsnį kažkur į šviesėjantį dangų.

- Kaip pagrobė? - elfo antakiai pakilo kone iki kaktos viršaus, - O kodėl žemyne apie tokią tragediją nieko negirdėti?

Atifas išpylė sriubos atliekas ir lėtai pėdindamas link šaltinėlio, aiškino:

- Naktį mano dukra mėgdavo po rūmų sodą vaikščioti. Tada ir bus dingusi, greičiausiai išviliota - rūmus saugojo budri sargyba. Ryte pasigedome, bet jos kambaryje gulėjo tik paukščio atneštas laiškas. Nuo kažkokio tai Nazaro. Neskubėjome skelbti, nesinori skleisti panikos...

Elfas net stryktelėjo priekin karaliaus:

- Nazaro, sakai, karaliau? O žinai, karaliau, kas jo tėvai?

- Starilijonas, legendomis apipintas elfas, kadaise suvienijęs šias karalystes, kurios, kaip matome, šiai dienai vis tiek priešiškos.

- O motina? Karaliau, jo motina iš tos pačios giminės, kuri sakmėmis apipinta ir dainose apdainuojama. O Saulės elfai - ar girdėjai apie tokius?

- Ne, - Atifas purtė galvą kasydamasis savo žilstelėjusius plaukus.

- Tie elfai, Istodo, legendinio angelo, kurio vardu pavadintas mūsų žemynas, palikuoniai. Legendos sako, kad kritus angelui Istodui, dievai į susikūrusį žemyną pabėrė ir jo vaikus. Ar įsivaizduoji, karaliau, koks tasai Nazaras galingas? Vadinasi, mūsų žemėms gresia rimtas pavojus...

- Keisti dalykai dedasi, - sumurmėjo karalius, - sapnai ir senovės legendos iš žolės dygsta.

- Legendos ir gyvenimas susipina, - pasakė Varnas, - juk ne mes, o tie, kurie ateis vėliau, kurs sakmes apie mūsų laikus.

Atifas susimąstęs pritūpė prie šaltinio, norėdamas išmazgoti puodą, bet staiga elfas įsitempė kaip styga ir įsistebeilijęs į horizontą, pamojo vakarų pusėn. Karalius atidžiai įsispoksojęs pamatė, kad tolumoje mirguliuoja keli juodi taškai, bet aiškiai jų neįžiūrėjo.

- Kelk karius, valdove! - sušuko Varnas, - Atskuodžia Kalisos!

Abu puolė prie laužavietės, kur dar knarkė vyrai. Kariams pabudus, visi čiupo ginklus, o elfas išsitraukė lanką ir ant pečių užsimetė strėlių dėtuvę. Netrukus į kalną pradėjo ropštis apsiputojusios milžiniškos meškos, trigubai didesnės už žmogų. Virš seilėtų nasrų švietė rausvos akys, o ant nugaros pūpsojo po nudažytą senovinę runą. Tie ženklai bylojo, kad tai kadaise buvusios moterys, dievų nubaustos ir paverstos meškomis. Bėgant laikui, gyvuliški instinktai užvaldydavo didžiuliu plėšrūnu virtusias moteris ir jos prarasdavo net menkiausią žmogiškumo lašą.

Garsiai riaumodamos, Kalisos milžiniškomis letenomis siaubė griuvėsius ir viską taškė į šalis. Varnas paleido keletą strėlių į vieną jų. Padaro riksmas nuaidėjo per slėnį, o žvilgsnis tapo dar nuožmesnis. Meška įsilėkė link elfo, bet jis mikliai užšoko ant akmens ir paleido dar vieną strėlę jai į tarpuakį. Kalisa susvyravo ir apsvaigusi atsitrenkė į kito kario kardu kliudyta mešką. Jos sukrito į krūvą, bet po kalvą lakstė dar trys riaumojančios milžinės.

Viena jų, gribštelėjo jauniausiam kariui. Užuodusios vaikino kraują, link jo puolė kitos dvi meškos. Kariai rėkdami lėkė link jų, atkišę savo smailus kalavijus. Karalius neatsiliko nuo savo vyrų, o Varnas laidė į jas savo strėles. Tokias, kokias gamino tik elfai - greitesnes ir patvaresnes. Dar viena meška krito nuo vyrų ginklų.

Atifą, besiruošiantį gerai tvoti vienai rudei, kita meška pargriovė ant žemės. Sunki letena prispaudė valdovo kūną prie žemės, o aštrūs nagai jau plėšė vyro drabužius. Varnas paleido į ją strėlę, bet ši tik suriaumojo ir prikišo grubų snukį prie karaliaus. Lipnios seilės pradėjo tekėti jam ant veido, bet Atifas negalėjo nei pajudėti - atrodė, kad letenos svoris tuoj sutraiškys jo kaulus. Tai išvydęs, vienas drūtas, kiek pagyvenęs karaliaus palydovas šoko jo ginti ir savo ginklu perdūręs padaro leteną, nuviliojo jį nuo savo valdovo. Tačiau ta pati meška mikliai sugriebė ją sužeidusį karį. Atifas užriko pamatęs, kaip pro jos nasrus trykšta kraujas, o jo karys, suspaustas tarp dviejų eilių aštrių dantų, neturi galimybės priešintis.

- Gaudykit mešką! - skardžiai suriko Varnas, - Nes ji tuoj nusineš jūsų vyrą į tyrlaukius! Iš ten jo neišgelbėsime.

Visi šoko gelbėti savo draugą ir tik pora vyrų pasiliko dorotis su kita meška. Atifas kiek pajėgdamas kalaviju taikėsi į Kalisą, bet ji buvo vikri bei stipri - atsistojusi ant dviejų kojų, priešinosi nagais. Kuprianosis karys prisėlino iš pasalų ir ašmenimis perrėžė gauruotą padaro koją. Gyvulys gomuringai urgzdamas pasileido per laukus. Vyras, vis dar kabantis meškos nasruose, suglebo, nors ir bandė spardytis kojomis. Atifas pasileido paskui bėgančią Kalisą ir iš visos gerklės plyšavo:

- Gorai, ne, Gorai!!! Mano Goras!

Varnas irgi vijosi mešką mėgindamas paleisti į ją kuo daugiau strėlių. Rudoji, nors ir suvarpyta keleto strėlių, strimgalviais pasileido per tyrus ir nusinešė dusliai plyšaujantį Gorą.

Įniršę, likusieji vyrai pradėjo kaukti ir puolė ant paskutinės meškos, kuri netrukus dunktelėjo ant suskirdusios žemės. Iš pražiotos burnos išdribo tik nejudantis liežuvis ir pasklido šlykšti smarvė. Vyrai, žiūrėdami į parguldytas meškas, ilgai jas keikė, o Atifas vis purtė galvą ir kartojo Goro vardą.

- Ar negalime jos pasivyti?!

- Karaliau, bijau, kad jis tapo jos pusryčiais, - Varnas patapšnojo jam per petį ir atsiduso.

- Nešdinamės iš čia, - piktai suburbėjo Atifas spirdamas akmenį, - reikia keliauti į Rytus. Be gerojo Goro, Galibo sūnaus, Raudonojo elnio būrio kariškio. Drąsus buvo Goras. Ir didingas karys. Ne tik savo kalaviju priešų galvas skaičiavo, bet ir užklupus slogiai akimirkai, pralinksminti mokėjo...

- Karaliau, gal nors raudą apie Gorą užtraukim? - nuleidęs paraudusias akis paklausė jauniausias karys. Skuduru jis spaudė savo kraujuojančią žaizdą. - Gaila, negalėsime jo nei palaidoti...

Vyrai išsitraukė kalavijus ir atrėmė į žemę. Karalius aukštai pakėlė buvusį Goro kalaviją. Saulės spindulys sužvilgėjo ašmenyse it smailiakampė žvaigždė. Vyrai pridėjo ranką prie širdies, sužiuro į horizontą ir ilgesingai užtraukė:

Ateis vėl rytas, žydės sodai,
Tėvynė kelsis iš miegų,
Tik nesikels iš kapo Goras
Ir nedainuos daugiau dainų.

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos vaiduose pražuvai.
Ir nors dėl laisvės kelią skynei,
Nesužinos, koks tu buvai -

Drąsus ir išdidus kaip elnias
Kariškis girios iš Pietų.
Jis pasitiko savo dalią
Ir nesugrįš jau į namus...

- Eikim... - tarė Atifas liūdnai žvelgdamas į tolį ir atbula ranka perbraukė sau per veidą.

Vyrai vangiai rinkosi mantą, o elfas mikliai susisuko savo patiesalą ir sugrūdęs į kuprinę, priėjo prie karaliaus:

- Užjaučiu, karaliau. Tokia laukinės gamtos realybė. Neklausk, kokių man teko matyti baisybių, per visus metus, kuriuos bastausi. Bet viskas į naudą - žinau daugiau gamtos paslapčių, nei bet kuris karys žemėse.

- Į kurią pusę trauksi, gerasis elfe?

Varnas mostelėjo į neaprėpiamas žaliąsias pievas, į tolumoje išdidžiai stūksantį Vėjų kalną:

- Rytai mane šaukia. Keliauju įsigyti žirgo. Manąjį Kalisos sudraskę.

- Prisijunk prie mūsų. Jei ne tavo aštri rega, nei aš, nei vyrai taip greitai nebūtume pamatę Kalisų. Kas žino, gal visi būtume pasitikę Goro likimą... Matau, kad šiose kelionėse tu it bitė medumi aptekusiuose žieduose. Praversi mums kelionėje, o ir tau draugijos netrūks.

- Jei tik nuoširdžiai to nori, karaliau...

- Tada nutarta. Duosime tau Goro žirgą, tegu jis tave nuneš laimingiau nei jį...

Taip kartu į žaliąjį Rytų kraštą iškeliavo karalius, devyni jo karžygiai ir elfas...

***
Bendražygiams bejojant, apsiniaukė. Dykvietę aptraukė žemi pilki debesys. Saulę, kuri lėtai ritosi į vakarus, užklojo migla. Vėjas ėmė stiprėti, rutuliojosi aplink švilpdamas.

- Įdomu, ko taip niaukiasi? Kažin, audra artėja? Kur ieškosime prieglobsčio? - Balas atkimšo gertuvę, kabėjusią ant jo kaklo.

- Man atrodo, ne šiaip audra artinasi.

Visi bendražygiai sužiuro į Varną, kuris stebeilijo į vakarų pusę: nuo ten dangumi ritosi milžiniški juodi debesys, kurie priminė didžiuosius riedulius stypsančius palei Vėjų kalną. Šaltas vėjo gūsis spartino kamuolinių debesų kelionę, kuriuose it šmėklos šmėžavo geltonos kibirkštys. Kartu su audra ritosi kurtinantis, skardus klyksmas.

- Nelauktasis paukštis! - suriko vienas karys ir spjovė per lauką link už keleto pėdų stypsančių plačiašakių medžių.

- Ot bailys! - suriko kitas, tačiau išvydęs iš debesų kyšančias milžiniškas juodas plunksnas ir aštrius nagus, nukūrė paskui draugą.

Vyrai ėmė rėkauti ir ginčytis, ką daryti. Matydamas jų akyse išgąstį, Atifas, pats, slėpdamas tirtėjimą, pamojo į netoliese esančias aukštas žoles. Kariai, kartu su karaliumi, nėrė į žalumą ir joje pranyko.

- Ne! Ten apetos! - rėkė Varnas, bet per atskriejančio paukščio klyksmą ir dundantį griaustinį nieko nesigirdėjo.

Elfas vos spėjo pasislėpti už vieno iš plačiašakių kaštonų, kur lindėjo kiti du kariai, kai milžiniškas varnėnas, apsuptas vienas ant kito užlipusių debesų, pakibo virš galvų. Iš debesų pasileido stambūs lašai, kurie net kaukšėjo krisdami ant žemės. Ūžiantis vėjas lakstė po medžius ir narstė tarp šakų, tarsi tai būtų ilgi, išdžiūvę pirštai. Juodas dangus priminė putojančią jūrą, po kurią keliavo smailos žaibų strėlės. Paukščiui kas kart suplasnojus, vėjas taip sustiprėdavo, jog rodės, kad gūsis tuoj nulups žolę.

Išdidus klykiantis paukštis suko ratus danguje ir savo balsu kurtino ausis. Nuo jo apsisukimų kilo vėjo sūkuriai, kurie priminė mažus tornadus. Didžiulė žolė bangavo taip stipriai, kad vis atidengdavo joje pasislėpusius žmones ir žirgus. Visi jie atrodė sukritę ir keistai paklaikę. Žaibo blyksnis atsimušė nuo nelauktojo paukščio uodegos į vieną iš kaštonų ir šis kaip mat užsiliepsnojo tiesiai priešais jaunojo kario nosį.

Paukštis dar keletą kartų suklykė, apsuko kilpą nerdamas pro debesų kamuolius, ir staigiais mostais nurūko į Šiaurę, išsinešdamas ant savo sparnų visą audrą. Netrukus debesys pradėjo sklaidytis, nedrąsiai iš miglų išlindo saulės diskas, kuris jau ruošėsi slėptis paslaptingoje Vakarų karalystėje. Vėjas išlėkė paskui paukštį ir medžiai bei žolės nustojo šiugždėti. Girdėjosi tik tolumoje klykiantis balsas ir dusliai dundantis griausmas. Prieš tai matytos žaibų strėlės virto tik smulkiais, horizonte šmėžuojančiais spinduliais.

Elfas su vyrais išlindo iš po medžių. Lapai nustojo šlamėję ir šakos sustingo kaip šaltos suskilusios rankos, besimėgaujančios šiluma. Vienas medis teberūko, o kamiene žiojėjo juoda skylė.

- Ai! Ai! - girdėjosi duslus dejavimas pievose.

Elfas tekinas nulėkė link pievos, kur šaukė bendražygiai.

- Visi eikite iš ten ir kuo greičiau, kad ir kaip sunku! - sušuko Varnas. - Juk čia apetos! Žolės, kurios dilgina ir sukelia baisias žaizdas!

- Neteko apie tokias girdėti... - lįsdamas iš žolių atsakė Atifas. Jis vedė žirgą už pavadžio, o pats ėjo šalia.

Paskui išlindo ir likę vyrai, visi žaizdoti ir kruvini, iš plaukų sunkėsi vanduo, o drabužiai buvo permirkę. Daugiausiai kraujavo veido bei kaklo sritis ir rankos tose vietose, kur buvo apnuogintos. Varnas priėjo prie Atifo žirgo ir delnu perbraukęs jam per karčius, atsiduso:

- Vargšai žirgai, nemenkai sužeisti... Jums pasisekė, vyrai, kad buvote su drabužiais, kurie daug apsaugojo.

- Negalim keliauti, kai žirgai tokios būklės. - tarė giliai šnopuojantis Balas. Senuko veidu varvėjo kraujo lašai. Blausus žvilgsnis žvelgė į žirgą, kurio kūnas buvo nusėtas nemenkomis žaizdomis. - Bet jie stebuklingai neišgis, o aplink niekur nemačiau nei mums pažįstamų žolelių, nei cinamono paukščių lizdų. Dievaž, pas mus, Miškvasarėje, tokių apstu.

- Blogai pažinoti tik savus kraštus, - Varnas priėjo prie kito žirgo, kad apžiūrėtų žaizdas, - o keliauti praverčia. Jei gerai prisimenu, už keleto pėdų auga rašalo uogos, o netolimo šilo proskynoje yra saulėlydžio pipirų. Jų mišinys turėtų pagydyti žaizdas.

- Turime suburti stovyklavietę, - atsiduso karalius, - bet jei vėl Kalisos atlėks... Nenoriu paaukoti dar vieno ištikimo kario.

- Kiekvienam sava lemtis, karaliau.

- Elfams tik lemtis, o man rūpi mano žmonių saugumas. - žalsvas liūdnų akių žvilgsnis nuskaitė aplink susispietusius vyrus. Visų akys žvelgė niūriai, nors vyrai ir stovėjo nebylūs. Žirgai nepatenkintai prunkštė ir davėsi šalis. - Tikėjausi, kad pasieksime bent jau Grynviko pakraštį, kol sutems. Kur bus civilizuočiau ir saugiau, bet kadangi viskas taip pasisuko...

- Karaliau, - padėtį gelbėjo Balas, kai jo valdovas nukabino nosį ir sužiuro į žemę, - mes nuo vakar nieko burnoje neturėję. Per Kalisų išpuolį likome be pusryčių, Goro netektis sukėlė daug streso, visą dieną keliavome be poilsio, o dar tas nelemtas paukštis... Kurkime stovyklavietę...

- O dėl saugumo, nekartosime kvailų klaidų, - tarė kuprianosis karys, - ir pamainomis naktį budėsime.

Atifas linktelėjo ir žiojosi kažką sakyti, bet tuoj nutilo ir tik sužiuro į tolstantį Varną. Aukštas, bet tvirtas siluetas pėdino link rašalo uogų krūmų. Kariai nebyliai susitarė kurti stovyklavietę prie plačiašakių kaštonų. Du vyrai, kurie liko sveiki, nes slėpėsi už medžių, sutiesė drėgnus kailius po medžiais, kur mažiausiai palijo, kad greičiau išdžiūtų ir galėtų iš jų suręsti naktinius prieglobsčius. Kiti išėjo pasirinkti žabų laužui į tolumoje šviečiantį šilą, kurio link žingsniavo Varnas.

Atifas su Balu ir dar vienu kariu ėmė traukti puodus, ieškojo likusių produktų ir tikrino vandens gertuves. Kitas vyras girdė žirgus balose, kurios dunksojo žemėje pripildytos lietaus vandens.

- Žinai, Balai, - tarė Atifas ratu dėliodamas žabus, - kartais apima tokia baimė, kad visos negandos priešo užkeiktos ateina. Viliuosi, kad gyvi pasiektume Rytus. Nemaniau, kad paprasta kelionė gali tapti tokia pavojinga...

- Štai, - uždusęs įsiterpė Varnas, - sutrinsiu rašalo uogas su saulėlydžio pipirais ir gausis gydantis tepalas. Pirmiausia tepsime žirgus, o paskui gaus ir žmonės.

- Kaip žirgus? - susiraukė vienas drūtuolis ir grubiai šliūkštelėjo vandenį į katilą, - Žmonės turėtų būti pirmieji!

- Žirgai, tave neš, kary, tad jiems pagalba bus suteikta pirmiau.

- Gyvulys lieka gyvuliu, - neatlyžo drūtuolis ir vis dar į jį šnairavo.

- Gyvulio tokia tyra siela, kokios joks žmogus neturi. - atšovė elfas ir patraukė link besiganančių žirgų.

Varnas kruopščiai ir kantriai tepė kiekvieno žirgo žaizdas. Uždėjęs sluoksnį vaistų, papūsdavo ton vieton, kad saulėlydžio pipirai negraužtų. Atifas priėjo prie elfo ir, keletą akimirkų pažiūrėjęs į pilnėjančio mėnulio spinduliuose blankiai bolavusius miglos tumulus, tarė:

- Troškinys jau kunkuliuoja. Greitai galėsime pasisotinti. Užteks rūpintis žirgais, pailsėk. Daug mums padėjai.

- Negaliu apleisti gyvulio, - jis priglaudė savo smailą veidą prie arklio galvos, - ten, iš kur aš kilęs, gyvūnai šventi...

- O iš kur kilęs? - karalius stengėsi kuo atsargiau paklausti, bet jo balsas sunkiai paslėpė didelį smalsumą.

- Tai nesvarbu. Mano gyvenimas nebesugrįš...

Atifas nuleido galvą. Abu tylomis patraukė prie pleškančio laužo, kur žvangėjo čepsinčių karių šaukštai. Jie rijo maistą, kuris seniai atrodė toks skanus ir priminė jiems giedrus veidus, juoką ir sotų maistą ramiomis, namuose paliktomis dienomis. Vyrai dalijosi atsiminimais apie tarnybą ir linksmomis istorijomis apie Gorą, kuris buvo vienas drąsiausių Raudonojo elnio būrio kariškių.

- Turėtume traukti burtus, kuris budės. - tarė jauniausiasis karys.

- Gerai, atnešiu žolių. Kuris ištrauks ilgiausią, bus pirmas ir taip toliau.

Vyrai pradėjo traukti žolės stiebus. Ilgiausias atiteko Varnui.

- Nepasisekė, - tarė Atifas, - tau labiausiai reikėjo pasiilsėti.

- Kurį laiką pabudėti bus į naudą. Man labiau reikia pamąstyti, o ne miegoti...

Naktis buvo rami. Vyrai knarkė sugulę aplink laužą, o Varnas sėdėjo atsirėmęs į medį. Pievose čirpė svirpliai, žalumynus kedeno tik švelnus vėjelis. Aplink mėnulį plaukiojo draugiški miglos tumulai, kurie apšviesti jo šviesos vis praskystėdavo. Žvaigždžių buvo mažai, bet apydrėgnė žemė nesiskundė ir ramiai ilsėjosi.

Elfas gebėjo snausti, bet tuo pat metu girdėti viską, kas vyksta aplink. Net menkiausią garsą. Jo budėjimo laikas praskriejo it gaivus saulėtekis ir atėjo kito kario eilė. Jiedu apsikeitė vietomis ir Varnas išsitiesė prie laužo, ant savo pinto lapų patiesalo.

Staiga laukymėje nuaidėjo žirgų žvengimas ir tvirtų kanopų bildesys nutolo. Visi pašoko iš savo guolių, o budėjęs karys nulėkė paskui juos, į paslaptingą tamsą.

- Kas darosi?! - šaukė vyrai išsitraukę ginklus.

- Nežinau! - parlėkė uždusęs budėtojas, - Temačiau, kaip mūsų žirgai nulėkė tolumon su nuogais vyrais!

- Su kuo? - paspringo Atifas ir griebė autis batais, kad galėtų bėgti į tą pusę, kur nulėkė žirgai, bet Varnas pamojo ranka ir jį sustabdė.

- Neverta, karaliau. Jų nepavysi ir nerasi. Juos išsivedė Kelpiai.

- Kiek dar naujų negirdėtų dalykų, kurių nežino net mano išmintingasis patarėjas Balas, šiandien išgirsime?

- Kelpius sutikti galima tik Grynvike ir aplink, tik arti Rytų. Tai balti vandenų žirgai, kurie, išlipę į krantą, naktį vyrais virsta.

- O kam jiems mūsų žirgai? - susiraukė kuprianosis.

- Kelpiai gelbėja savo gentainius. Šiąnakt juos išsivedė, matyt, dėl to, kad suuodė, jog jie sužeisti ir išvargę.

- Tai jie mums jų negrąžins?

Varnas tik palinksėjo galva į šalis. Atifas metė savo kalaviją į žemę ir suvaitojo:

- Viskas! Juk sakiau, kad mes it užkeikti! Kaip mes pėsčiomis, kaip aš Hanisę, savo mieląją dukrelę, išgelbėsiu...

- Nurimk, karaliau, - Balas nuleido galvą, - ką nors sugalvosim. Nueisim į Rytus pėsčiomis - kojas, nors tas, dar turime... Jaunieji Grynviko karaliai mums padės ir paskolins žirgus kelionei į Vakarus.

- Kokia nauda iš tų kelionių! - sušuko Atifas ir susiėmė už žilstelėjusios galvos, - jei ir vienysis kitos dvi karalystės, Šiaurė niekada nepadės! Be jos mes nelaimėsim! O kol aš čia gaištu, mano dukra kankinasi baisaus priešo naguose! Ar pamirštai, Balai, ką išminčius apie Nazarą pasakojo? Kad vilioja mergeles ir žudo..! Oi, - jis susiėmė už širdies, - mano dukra... O Mumbėja... ji išprotės, jei Hanisei kas nutiks!

- Karaliau, nesisielok, nurimk, - Balas ketino suimti jį už skėsčiojamų rankų, - išvirsime žolelių nuoviro, kurių įdėjo karalienė, išgersi, nurimsi... Reikia ramia galva viską planuoti... Ir poilsio trūkumas prie širdgėlos prisideda... Sėsk, karaliau, sėsk...

Bet Atifas tik vaitojo praradęs savitvardą ir kartojo dukters vardą. Veltui Balas bandė jį raminti. Kariai, rodos, visai prarado viltį ir tykiai sutūpė aplink laužą. Varnas stovėjo tolėliau ir mąsliai nykščiu trynė savo sidabrinio kalavijo ašmenis.

- Karaliau, aš galiu padėti dėl Šiaurės.

- Ką tu padėsi, Varnai, ką? Pakeisi suakmenėjusią karalienės širdį? - karalius paskandino veidą delnuose. - Ji nei prie sienos neprileis mus stovėti. Nei pokalbiui nepasirodys. Geriausiu atveju, būsime išvyti arba strėlėmis suvarpyti!

- Karaliau, nurimk, - elfas kiek pakėlė savo skaidraus balso toną ir, nusibraukęs ilgus plaukus nuo veido, pasilenkė prie karaliaus. - Aš žinau slaptą įėjimą į Šiaurinę Vinterdeilo tvirtovę.

Visi nuščiuvo. Kai kurių vyrų veidai įgavo sveiką atspalvį, o akys prisipildė vilties, kitų - aptemo ir persimainė - atspindėjo neslepiamą nepasitenkinimą.

- Ir iš kur jau tu viską žinai? - nusivaipė drūtuolis. - Tam izoliuotam krašte niekas nėra buvęs, sako, kad ta karalienė - tikra ragana. Ką tu gali žinoti apie slaptus kelius?!

- Nesikišk, Tumi, - mostelėjo jam Atifas, - būriui, kol esu gyvas, vadovauju aš. Pirmiausia, norėčiau išklausyti, ką Varnas pasakys.

Atifas išsitiesė ir oriai atsistojo, tarsi ką tik nebūtų beveik palūžęs. Jis rimtai mėklino į elfą, nors drebančios rankos ir išsiplėtę akių vyzdžiai išdavė kitas emocijas.

- Kaip jau minėjau, aš keliauju jau ilgą laiką. Patikėk, karaliau, man teko pabūvoti visur. Ir pažinti daug būtybių. Jei esi toks nusivylęs, aš žinau taką, kuris nuves prie karalienės Beladonos rūmų vartų.

Varnas nužvelgė ir karius, kurių reakcijos vis dar atrodė skirtingos. Balas klausėsi sustingęs ir išsižiojęs, rankas tvirtai sunėręs už nugaros.

- O ką tada? Jos sargyba mus užmuš? Išvadins įsibrovėliais.

- O kai ateisim prie karalystės sienos, manai, karaliau, kad ji pašaukta ims ir ateis? Sargyba mus iškart išvys ir net nekvies savo karalienės. Toks įsakymas - jeigu kas pasirodo prie sienos ar vartų - išvyti.

Atifas mąsliai žvilgčiojo į Varną. Nuo kvėpavimo jo krūtinė smarkokai kilnojosi.

- O kai slapta ateisim prie pilies? Tada kas?

- Tada jau karalienė tikrai ateis pažiūrėti, kas drįso pas ją ateiti ir svarbiausia - kaip? Ir mus išklausys.

- O po to užmuš! - piktai sukriokė Tumis. - Girdėjau, kad jie ten valdo kažkokias tamsias jėgas, o ta karalienė - tikra ragana.

- O aš girdėjau, kad šiauriečiai tikri pasalūnai ir yra labai žiaurūs! Sako, kad vieną kartą prie sienos prisiartinusiems prašalaičiams nukirto galvas ir pakabino jas ant kuolų, prie vartų! - tarė kitas.

Atifas žiojosi kažką sakyti, bet jį pertraukė kuprianosis karys:

- O žinot, kad ta karalienė sūnų dar turėjo, kuris neva dingęs. Girdėjau, kad jis nepritarė motinos norui atsiriboti ir statyti sieną, tai nuo tada ir pradingo...

- Apie Šiaurinę karalystę ir jos valdovę Beladoną sklinda daug kalbų, - nutraukė juos Varnas, - tačiau niekas negali patvirtinti, ar jos tikros, nes niekas negali nei patekti į Vinterdeilo karalystę, nei iš jos išeiti. O kalbos plūsta taip pat greitai, kaip ir pradingsta saulės spinduliai Vakaruose.

- O kaip tu? - Balas pasikasė savo barzdą, - Juk ten patekai.

- Ten patekau slaptu tuneliu. Patekęs į miestą, pardaviau keletą radinių ir iškart grįžau atgal. - Varno veidas buvo neįskaitomas, bet vyrai nepaprastai stengėsi įžvelgti bent menkiausią emociją ar nors akies mirktelėjimą.

- O kokių tu ten reikalų turėjai? - Atifas žvelgė į jį labai įtariai.

- Šiaurėje kaip niekur kitur vertina brangakmenius. Kai man pasakė, kiek auksinių duoda už kalnų uolienose randamus brangakmenius - net nesudvejojau rizikuoti.

Balas garsiai nusijuokė, primerkė šviesias akis ir smarkiai sumosavo rankomis:

- O kam tau tiek auksinių? Vis tiek gyveni bastūno gyvenimą.

„- Už tuos auksinius įsigysiu žirgą ir ne bet kokį - o iš Grynviko - grynaveislį, žirgų globėjo Haldariano veisimo. Ar žinote, kokie rytiečių gyvuliai? Niekada neturėjote, ar ne? - Varnas nusijuokė ir, papurtęs galvą, nužvelgė visus karaliaus vyrus. - Tie ilgakarčiai yra visame pasaulyje greičiausi ir stipriausi. Sako, kad jie net vėją gali matyti! „

Trumpam stojo tyla. Atrodė, kad tiek karalius, tiek jo kariai, stipriai košia savo mintis. Varnas, nekreipdamas dėmesio į tylą, iš po medžių prirankiojo nulūžusių šakų ir sumetė jas į rusenantį laužą. Atifo akys lakstė po lauką, kol jis pagaliau prabilo:

- Gerai. Gal ir nemeluoji. O kas tau apie įėjimą papasakojo - neklausiu. Net jei ir kažką slepi - neturiu kitos išeities, kaip tavimi patikėti. Šiaurė yra mano viltis. Nebandęs pakviesti sąjungai, negalėsiu išgelbėti nei savo dukters, nei karalystės. Tik atsakyk, kodėl mums padedi?

- Argi tai ne akivaizdu? - Varnas priėjo prie karaliaus ir įsistebeilijo jam tiesiai į akis, - Jei toks galingas elfas kaip Nazaras užgrobs Istodą - visas žemynas gyvens kančiose ir kęs nuolatinį terorą. Noriu, kad būtume laisvi. O jei karalystės susivienys ir nugalės priešą, tai gal Istodas vėl išgyvens savo aukso amžių? Kaip seniau, kai visi keturi kraštai bendradarbiavo?

- Jis teisus, - tarė Balas, - kiekvienas šio žemyno gyventojas norėtų būti laisvas.

- Gerai, - Atifas giliai atsiduso, tarsi būtų pajutęs palengvėjimą, - manau, kad turėtume išsivirti Mumbėjos įdėtų žolelių arbatos, kuri padės įtampai nuslūgti. Tada iki aušros dar pailsėkime, nes visą dieną teks keliauti pėsčiomis, kas bus ne tik sunkiau, bet ir užtruks ilgiau.

Visi sutartinai patraukė prie laužo. Atifas iš savo ryšulio išsitraukė lininį maišelį, kuris buvo pripildytas karalienės rinktomis žolelėmis ir smulkintais vaisių gabalėliais. Kol karalius virė arbatą, vyrai traukė ramias, tradicines laužo dainas.

Atifo virtas gėrimas visiems patiko - ne tik dėl išskirtinio skonio, bet ir dėl raminančio poveikio. Mumbėja laikėsi savo gimtosios genties tradicijų, todėl kiekvieną rudenį eidavo į gojų pasirinkti žolelių, o džiovintus vaisius skindavo iš gausiųjų Miškvasarės sodų.

- Sakei esi ne kartą keliavęs į Rytus. - tarė Atifas pasisukęs į Varną. - Koki žmonės yra rytiečiai? Man teko ten lankytis tik vieną kartą ir dar labai seniai...

- Man tekę nemažai būti tarp jų. - atsakė Varnas. - Jie užsispyrę ir kantrūs, sąžiningi, bet karšto būdo. Gali labai greitai įsiplieksti... Jie kiek laukiniai. Šie žmonės drąsūs, bet ne žiaurūs, išmintingi, tačiau neapsišvietę. Jie nerašo knygų, užtat  yra puikūs žemdirbiai ir statybininkai. Kokius jie šedevrus iš akmenų ir kitokių medžiagų stato...

- Sakai karšto būdo...

- Taip. Ir karingi.

- O kaip patys karaliai? Ir kodėl jie dviese valdo? Ar tikrai dėl to, kad vyresnėlis nenorėjo atskirti brolio?

- Broliai labai artimi, jie neatskiriami. Jų motina Nortanielė žuvo gimdydama trečią brolį, kuris taip pat neišgyveno.  Karaliai augo su tėvu, garbinguoju Haldarianu. Jų tėvas turėjo brolį, kuris žuvo Didžiajame kare. Todėl su jais pasiliko karalių pusseserė Arastėja bei pusbrolis Tolosas. Kiek girdėjau iš pasakojimų kaimuose, tai ji irgi našlė - vyras kovodamas žuvo, liko su mažu vaiku.

- Niūri netekties skara tą šeimą apgaubusi... - atsiduso karalius.

- Manau, kad būtent dėl to karaliai mus supras ir palaikys - jie puikiai žino, ką reiškia netekti artimųjų. Supras, kokia Hanisė karaliui svarbi, - šyptelėjo Balas, - net neabejoju.

- Žmonės šneka, kad jie geri karaliai. Koplyčią sostinėje stato, savo liaudimi rūpinasi...

- Nors tai mane šiandien nuramino. Galima ramesne širdimi ilsėtis. Eikim miegoti, vyrai, laukia sunkus rytojus...

***

Bendražygiai nuo pat aušros keliavo tyrais, kol pasiekė Mustango upę. Neturėjo valčių, kurios padėtų kirsti plačiakrantę gražuolę, todėl keliautojams teko patraukti per Vėjų kalno perėją. Kelias į Grynviką ėjo ir per Kalvių miestelį, tačiau tektų sukti lanku, apjuosiant kairįjį upės pakraštį, tad kelionė būtų dar ilgiau užtrukusi.

Vyrai žingsniavo vakariniu Vėjų kalno šlaitu. Kai kurie ėjo rambiai - miškvasariečiai nebuvo pratę keliauti pėsčiomis. Pietiečiai gyveno gerą gyvenimą ir niekada nejuto nepritekliaus ar didelių nepatogumų, todėl ši kelionė vyrus nemenkai vargino. Maisto atsargos buvo į pabaigą, žaizdos, atsiradusios nuo apetų - galutinai nesugiję.

Siaura šlaito perėja vedė pro tamsią olą, kurios ilgumu keliautojai nebuvo patenkinti. Pagaliau bendražygiai surado gilų plyšį uoloje, išgraužtą žemyn krentančio upelio. Čia takas panašėjo į stačius laiptus. Išlindę iš tarpeklio, vyrai netikėtai atsidūrė Varno išliaupsintose sodriosiose Grynviko pievose. Ištisa žolės jūra liūliavo neaprėpiamose platybėse. Upelis putodamas leidosi per žalumynus ir bėgo iki pat tolėliau švytinčių juodų dirvožemių. Atrodė, jog pateko tikrai į stebuklingą karalystę: čia oras buvo minkštesnis, šiltesnis ir kvepėjo švelniai, lyg savo gaiva glostytų vešinčius augalus. Tolumoje jau tviskėjo šviesūs didžiulės pilies bokštai, kurių viršūnes dažė rausvi saulėlydžio spinduliai.

Atifas giliai įkvėpė gaivaus oro ir plačiai nusišypsojo:

- Mums pavyko!