Išnyko lyriška naktis nuo vaišių stalo
Prabyla nuoskaudų šešėliai dienoje.
Gerklėj išlieka skonis dar sunkumo,
Aš atsistoju... laukime.
Drauge išlikęs ilgesys apsikabina
Uždegdamas vilties žvaigždes aplink.
Man palengvėja - net dangus nurimo -
Tada negyvenau... Bet dar norėčiau pagyvent.
Aš dar tikiu pasaulio atradimais apie meilę,
Apsvaigus negirdžiu perkusijų lietaus:
O kas, jeigui likimas nesutvėrė
Man jokio artimo žmogaus?