Tuščių lentynų metas ( tęsinys)

Antras  skyrius
Kosminės dulkės
Taip bešnekučiuodami išgėrėme  mes su Ause tą stiklainį  kuko. Kaip ir buvo žadėjęs, jis iškėblino  parnešti dar vieno. Aš, kol skrandyje vyko fermentacijos procesas, mintimis nusikėliau į aukštesnes, nežemiškas sferas. Tiesa, kad nepamirščiau, mūsų kukas turi jau tokią savybę: baigia savo rūgimo procesą tiesiai kliento skrandyje.
Nemanykite – mes ne visiškai kvaili. Kai trūksta ko nors už lupos užsimesti, tai ir laikraščius paskaitome ir kokio nors atklydusio “bomžiuko” nuotykius išklausome.
Šiaip jau turėčiau prisistatyti. Dirbu katilinėje. Savo gyvenime turėjau ir gražesnių epizodų, netgi kelis metus galėjau save vadinti inteligentu, bet... nesiaiškinsime. Dabar dirbu kūriku – katilinėje. Katilinė čia vienas vardas – kelis žinybinius namus tik ir apšildo. Šiltos vietos visuomet traukia, ypač žiemą, visokius pakeleivingus arba šiaip pavargusius žmones.
Ausė dirba sargu gretimame sandėlyje. Tai mes, kai sutemsta ir susibėgame. Retai koks budėjimas praeina be išgėrimo, naujų įspūdžių ir draugų.
Štai kad ir praeitą kartą, teko mums susidurti su nežemiškos civilizacijos atstovais. Tiesa, netiesiogiai, nors Ausė ankščiau ir tiesioginių kontaktų yra turėjęs.
Turime gražaus laiko, tai kol sugrįš draugas, papasakosiu jums apie mūsų susitikimus su ufonautais.
Štai, kaip šiandien, sėdim toje pačioje sargo budelėje ir “tvarkome” antrą trilitrinį kuko. “Pakalę” jau buvome stipriai. Staiga, girdime už sienos kažkas kad sužvangės!.. Tiesiai man į teftelius (jie tada dar 48 kapeikas kainavo) geroka sauja dulkių įkrito.
Išsigandau, nors ir pikta buvo iki ašarų. Manoji ragana jau trečia  diena valgyti neįdeda.
– Ausė, – šaukiu. – Virš mūsų ko gero ozono skylė atsivėrė, meteoritai  krenta į žemę, o kosminės dulkės į konservų  dėžutę. Jos juk radioaktyvios – “neėdę” liksim.
Madingos tada buvo tos ozono skylės, net rūbuose ta mada atsispindėjo. Džinsuose, visi pasiūto, tas skyles dirbtines darytis. Tai medžiagėlė, ją iki skylių nesunešiosi. Pavargsi benešiodamas, net pražilti gali. Reikia kažkaip dirbtinai tą ubagišką efektą  sukelti. Žiūrėkite mes vaikštome skylėtomis kelnėmis ir dar mūsų įdegęs kūnas seksualiai pro tas skyles blikčioja. Man asmeniškai, kaip ir Leonidui Brežnevui tie džinsai  nepatiko. Jie man kažkokie per aštrūs, nesilanksto. Reikalui esant ir klyną gali atsisegti pavėluotai. Išgąsdintas to triukšmo aš tiesiog fiziškai pajutau, kad po kiekvienos išgertos stiklinės kuko ir surūkytos cigaretės, man vis labiau trūksta oro, o veidas ko gero ne mažiau mėlynas negu Petro – Ausės.
– Tavo hipotezė klaidinga, – supyko Ausė. – tai nuo aukšto dažnumo radijo bangų, kurios kyla kai praskrenda skraidančios lėkštės. Ar girdi, už sienos sandėlyje vaikšto jie!?..
– Kas tokie jie?..
– Ufonautai, kvaily, už sienos sandėlyje vaikšto!..
– Tai einame su jais susipažinti, būsime pirmieji pasaulyje, ar bent Lietuvoje su jais užmezgę kontaktus!?..
– Neskubėk čia  taip! Aš jau praeitą savaitę bandžiau megzti su jais kontaktus. Tu algą gavęs nežinia kokioje skylėje buvai užstrigęs. Kai reikia, tai amžinai tavęs nėra!.. Tik prie kuko tu greitas, užuodi kaip šuo neapgraužtą kaulą.
– Tu mat kitoks. Na, ir kaip sekėsi?
– Kaip, kaip?.. Nematai galva subintuota. – apsiramino Petras. – Kaip šiandien, išgirdau triukšmą, tyliai priėjau prie sandėlio durų… Tik staiga – apakino  prožektoriaus šviesa – smūgis į galvą…Atsipeikėjau. Lyja lietus. Viskas tvarkoje. Sandėlis uždarytas, o aš tvarkingai guliu prie sienos  – kur  sausa.
–  Ko gero, tie ateiviai, susidomėjo pas mus dabar vykdoma privatizacija, – įkišau savo trigrašį. – Jie tikriausiai mokosi iš mūsų ir kai kam padeda.
–  Žinai panaši mintis ir man buvo kilusi, – pritarė Ausė. -Keisčiausia, viršininkai jokių pretenzijų neturi. Viską jie pirmieji sutvarko, matyt, jau ir su ateiviais spėjo susiuostyti?  Pats pagalvok, kaip lengva su jų kosminiu laivu viską išvežti, juk jie dingsta be pėdsakų. Akimirka – ir tu jų jau nematai.
Pasinėriau aš taip vienatvėje į prisiminimus ir apmąstymus su širdgėla atrasdamas, kaip neteisingai sutvarkytas šis pasaulis… Štai, kad ir tie mūsų  viršininkai: ankščiau apie šviesų rytojų mums smegenis “pudravo” – dabar, pasinaudoję  fantastiškais technikos pasiekimais, tiesiog kosminiu greičiu viską privatizuoja. Kaip pikta ir apmaudu: nes mums su Ause – tai be technikos tenka  verstis.
Mano skaudžius apmąstymus nutraukė už durų pasigirdę žingsniai. Kažkas nusišnypštė, nusispjovė, patrepsėjo, kažką tai neaiškiai murmėdamas, pagaliau išgirdau ir Ausės balsą.
Nustebau, nejaugi jis pakeliui bus kokį kosminį svečią nutvėręs?..

Bus daugiau