Tuščių lentynų metas arba katinėlių tylėjimas

Pratarmė

Trilitrinis stiklainis

Šis rankraštis galėjo ir pražūti. Gal jis ir neturėjo tokios išliekamosios vertės, kaip tarkim Šampinjono iššifruoti Egipto papirusai, bet ko gero, dabartinė karta būtų daug ką praradusi, jeigu šio, jau gerokai papuvusio medinio sodo namuko, nebūtų nupirkęs žmogus, turintis istoriko archeologo specialybę.  Šį namuką su sodo sklypu, jis nusipirko iš  vieno mirusio žmogaus žmonos. Jos vyras, gana nekenksmingas žmogus, po to, kai jie išsiskyrė ir pasidalino turtą – nebeužilgo ir numirė. Kurį laiką jis pagyveno tame namuke ir kaip pasakoja sodo bendrijos kaimynai, ten dažnokai būdavo linksma. Nebeužilgo, jis pradėjo nebe susigaudyti nei erdvėje, nei laike, niekas juo nesirūpino. Socialinė darbuotoja, suderino jo gydymą, iš pradžių slaugos ligoninėje, vėliau psichiatrinėje. Psichiatrinėje ligoninėje, jį paguldė prie atviro lango, nes jau nevaldė savo kūno pagrindinių funkcijų. Nebeilgai kankinosi – persišaldė ir labai ramiai, niekam nesukeldamas didelių rūpesčių, numirė.
Naujasis šeimininkas buvo gana pedantiškas. Visur jis ieškodavo senovės pėdsakų. Tiesiog ne iš įdomumo, o iš įpročio, jis patikrino visus tame namelyje rastus daiktus. Daiktų ten beveik ir nebuvo, bet štai vienoje lentynoje stovėjo apdulkėjęs trilitrinis stiklainis. Į vidų buvo sukišti keli mokykliniai sąsiuviniai. Dideliam istoriko nustebimui, jie buvo prirašyti. Nepasakosiu,  kokia tai buvo rašysena, kaip ten pagal ją  buvo galima nustatyti žmogaus charakterį. Dabar ne 19 amžius ir ilgos įžangos ne madingos.
Tuose sąsiuviniuose, žmogus be pavardės ir vardo, aprašė savo gyvenimo  epizodus. Mums jie įdomūs, nes gali turėti  išliekamąją pažintinę vertę. Autorius aprašo gana įdomių, jau praeityje pranykstančių metų, buitį ir įvykius.
        Dabar, kai visa savo kapitalistine grožybe šviečia reklamos, spindėdami etiketėmis  visomis spalvomis, žaižaruoja egzotiški ir tėvyniniai gėrimai, mes jau pamiršome laikus, kai pusę valandos po keturioliktos, vienintelėje miestelio alkoholinių gėrimų parduotuvėje  nelikdavo prekių.
Tikriausiai jau pamiršome, kad daug kas gėrė viską, kas spirituota, viską kas dega: langų valymo priemones, losjoną, dantų pastą, odekoloną ir tt. Klestėjo naminės gamybos verslas. Trūko mielių. Rūgimo procesui pagerinti, į raugalą buvo dedami katinai. Pas išradingus Šiaurės Lietuvos gyventojus, žemgalius, pogrindžio sąlygomis buvo gaminami gėrimai “kukas” ir “pikis”. Savo nuodingomis savybėmis šie gėrimai, aišku, nusileidžia dabartiniam “pilstukui kaukoliniam”.
Skaitytojui siūlau prisiminti tuos laikus, kai pinigų su Lenino galva, jau beveik užteko visiems, lentynos buvo tuščios, ateitis neaiški, daug emocijų,  įvairaus patriotizmo ir juodo humoro. Daug žmonių vaikščiojo miniomis, mitingavo ir ginčijosi, koks bus gyvenimas ateityje.
Kai kas gali pamanyti, kad mūsų nežinomas autorius yra asocialus žmogus, ragavęs mažai mokslo ir iš viso toks – alkoholikas degeneratas. Gal ir taip. Tačiau rankraštį radęs specialistas muziejininkas, jį šiek teik paskaitęs, atidavė man kaip pradedančiam autoriui. Jo žodžiais tariant, šie rašiniai turi išliekamąją vertę. Žmogus juos rašęs, yra aiškiai  didesnio, negu vidutinio intelekto. Rašiniai, gali būti vertingi moksliniu požiūriu. Juose atsispindi tam tikrų Lietuvos gyventojų sluoksnių buitis, lemtingų tautos išlikimui, istorinių lūžių fone.
Mes, vyresni žmonės, buvome Sovietų Sąjungos žlugimo liudininkai. Tokia galinga, autoritarinė imperija subyrėjo staigiai – kaip kortų namelis.
Kas buvo kaltas?.. Arba kam mes turime būti dėkingi, kad šis monstras, ar šviesaus rytojaus prieangis, virto kaip sukirmijęs baravykas miške.
Be abejo, jūs prisiminsite iškilių žmonių,  iškilius veidus, solidžias jų figūras ir pradėsite vardinti: Reiganas, Gorbačiovas, Jelcinas, Bušas, Landsbergis, Ozolas ir tt. Kažin, ar jūs būsite teisūs?..
Kiekviename miestelyje ar mieste, jūs galite sutikti tuos kuklius žmones, kuriuos pagristai, galima būtų vadinti, socialistinės santvarkos duobkasiais. Jūs juos sutiksite ir neatkreipsite į juos dėmesio, nes jų daug, jie kuklūs ir jokių apdovanojimų už savo nuopelnus nereikalauja.
Jeigu jūs esate padorus ir solidus žmogus – jie neišdrįs jūsų užkalbinti. Būna momentų, ypač  rytais, jie būna perdėtai kuklūs, netgi drovūs. Jei ir užkalbins, paprašys kelių centų, nedaug, tai tik pažįstamą draugą, bendradarbį.
Jūs supratote apie ką mes čia kalbame. Šie žmonės apsirengę daugiau negu kukliai, kartais tas jų drabužių kuklumas ar nemokėjimas jų nešioti ir prižiūrėti, netgi krenta į akis. Jie tai žino, bet neturi laiko ar jėgų susitvarkyti. O jeigu ir susitvarko savo išvaizdą, skrupulingai, tai tik todėl kad “fronto” laikymas viešoje vietoje, reikalauja šiokio tokio respektabilumo.
Jūs galite nesuprasti, kas yra “frontas”, ir posakis  “fronto laikymas”. Tiksliau, jūs galite nežinoti dar vienos šio žodžio reikšmės, nenurodytos žodyne. Žmogus laikantis “frontą”, arba “frontininkas” yra asmuo, stovintis ant  gatvės kampo prie prekybos arba viešojo maitinimo įstaigos. Jis dar gali neskubėdamas vaikščioti ten, kur praeina daug žmonių ir rinkti nelabai dosniai duodamas aukas, pasitelkęs neeilinius kaulijimo, šantažavimo, maldavimo sugebėjimus. Kokiam labdaros tikslui sunaudojamos aukos – manau nujaučiate?
Pabandykime išsiaiškinti – kokiu būdu, tokia didelė valstybė sužlugo ir kaip prie to prisidėjo minėti asmenys?