*170306272020

Casta Casta, mano meile,
aš išeinu šiandien, kad nereiktų negrįžti rytoj.
aš išeinu gyvas, kad nereiktų rasti savęs atgulus
ir išeinu tam, kad parnešti lobius, kitos pusės.

Demonas atskleidžia akį. ir didelė kiaurymė
pradeda glemžtis vonią. Didžiulė sala, rodės telpa į delną,
kai pavargęs konduktorius - praleidžia be veido kontrolės

Angelas pakelia sparną, ir vermiliono plunksos sužiba
dar nepažinta gėla. Gyvas sidabras, mano krauju ištekąs
ten iš kur nesugrįžtama ir te    esie

Kleopas peržiangia bortą ir vandenynas traukiasi
jam iš po kojų, nes net gilieji pasaulio vandenys,
nerandą būdų dar labiau nusilenkti prieš Žmogų.

Tiesa, nė vienas iš mūsų seniai nebebuvo žmonių genčiai.
Tik va vienintelis šis, liudijąs dulkes ir akmenis ant apšviesto ekrano,
kol įsidūkus vėjy drama rodos, pavargusi laukti - pelėda išskries tuoj pro langą.

Žinau, kad lašui, žaliam tekant it marių paviršium,
kaulais ir šonais ir tirpstant plaukais į akis - nieko bloga
tikriaus nenutiks.

aš perverčiu knygą ir ten jau seniai viskas žinota,
ir vis negaliu grįžti į ten kur buvau angelu ir negaliu grįžti
ten kur dar neišvedžiau brolių.

Ilgesinga, Castos malda. ilgesinga...
aš bijau. o gyvenimas eina.
ir baimė nedings ir gyvenimas nesustos.

aš perpjaunu odą ir terpentinu mirkytu skuduru
išglostau žaizdas. - Kas esi tu? klausdamas, tikiuos:
-Čysta Grynas. O neduok Dieve nuvils.