mano rakšluoščio kilpose traška smėlis
pakvipęs ežero vandeniu
ir meldų mėtom
tako lig jų neranda vaikščiotojai
žinantis keliauja už vėjo plaikstomos žolžėlių širmos
išnyra netikėtai kaip žuvis
su aitria mėtų šakele
kelio nežinau
kur tos meldų mėtos
bet žolžėlių širmą praskleisiu
ir tą takelį rasiu
mėtų pririnksiu
arbatos išvirsiu
bičių( ne širšių) medumi
pasaldinsiu
pakviesiu "rašykus"
pavaišinsiu