Esu

Esu beviltiškoj dainoj,
Strigau,
Kaip pianinas be kojelių lygio.
Turėjau groti paskutinį Maršą
Einant tiesiu keliu po tavim,
Panerti gilumoj platybių.
Neatradai manęs toje dainoj,
Tu išsinėrei iš tų pančių,
O aš gyvatė, įsisukus kančioje,
Senos odos palikti negalėjau.
Ir atleisk,
Tiek to, o mano rojaus juodas paukšti,
Nebūsiu tobula aš šiandien, ne
Gyvensiu šventą gyvenimą čia ir dabar,
Lyg nusilpusi oda tiesi, lygi,
Iki kauliukų nuzulinta malda.
Deja, pažinti nesuspėjai.
Ir per penkis gyvenimus
Atėjęs vėl ir vėl neatrandi.
Ir tu manei, kad tu mane pažįsti?
Tebūnie tyra, keista, žaisminga,
Turėjau įdiegti laisva save!
Ne šiandien,
Tavo mažajame prote,
Išnykusių vilčių labirinte,
Nuskęsiu amžinos erdvės tiesoje.
Aš esu.