Evelina

Jau 10 metų.. diena iš dienos mąstau apie ją.. Kiekvieną naktį, prieš įkeldamas koją į lovą, žiūriu į jos nuotrauką ant staliuko prie lovos,  ir kaltinu save, jog tai įvyko. Kiekvieną naktį sapnuoju ją. Praėjo jau 10 metų, tačiau niekaip negaliu jos pamiršti ir, žinoma, - nepamiršiu.

Evelina - 7 raidžių vardas kuriame telpa visas mano gyvenimas, visos mano geriausios ir blogiausios akimirkos, visa gyvenimo prasmė. Tą vakarą kai ją sutikau, prieš 12 metų, buvo vėsokas vasaros vakaras, darbe užtrukau ilgiau nei įprastai, naktį taip pat nebuvau miegojęs ilgiausiai, tad apie nieką negalvojau, išskyrus apie tai kaip kuo greičiau grįšiu namo ir krisiu į lovą. Ramiai ėjau link automobilių parkavimo aikštelės. Buvau ne toli savo mašinos, kai pamačiau merginą. Ji stovėjo keletu automobilių toliau, atrodė labai nelaiminga. Iš pradžių nekreipiau į ją dėmesio, tačiau kažkas širdyje sukrebždėjo, jog man reikia prie jos prieiti. Lėtais žingsniais priėjau, nenorėjau jos išgąsdinti. Mergina lėtai į mane atsisuko. Prisėdau šalia jos ir apkabinau. Ji nesipriešino, atvirkščiai, ji apkabino mane stipriau. Galėjau girdėti jos širdies plakimą. Ji nustojo verkti, ir ištarė:
- Evelina.
-  Tadas., - nedrąsiai pasakiau.
- Tadas? Koks nuostabus vardas. Malonu susipažinti, Tadai.
-  Ačiū, man irgi malonu, Evelina.
Tą akimirką patikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Ji mane tarytum užbūrė. Žiūrėjome vienas į kitą, kaip kūdikiai pirmą kartą išvydę pasaulį ir tylėjome. Negalėjau nuo jos nuleisti akių. Visas nuovargis staiga dingo, kūną, mintis ir siela užvaldė euforija. Ji buvo tobula. Tamsūs ilgi plaukai, tamsiai rudos akys, mielas ir nekaltas veidelis. Trumpa maikutė bei džinsai, figūra kaip  podiumo princesės.
Paklausiau jos ar jai kažkas atsitiko, ji atsakė:
- Gyvenimas nebeturi prasmės, nežinau ką daryti, jeigu ne tu, manęs čia nebebūtų, mane paliko vaikinas kurį be galo mylėjau, išdavė, pasielgė kaip su šiukšle, taip pat ką tik sužinojau jog sudegė tėvų namas ir praradau tėvus.
Šie žodžiai man sudūrė lyg peiliai, atrodė jog ją pažinočiau visą gyvenimą ir turėčiau eiti kovoti už ją. Pasiūliau jai važiuoti su manimi, jog prasiblaškytų, ji sutiko. Nuvažiavome pas mane į namus, kalbėjomės visokiausiomis temomis, žaidėme stalo žaidimus, padariau ją laimingesnę negu ji buvo kai ką tik sutikau. Ir aš supratau - aš įsimylėjau. Jaučiausi truputi blogai miegodamas lovoje su ką tik sutikta panele, tačiau tada atrodė, jog ji ne ką tik sutikta ir pažįstu ją jau ilgai. Mane užvaldė aistra. Nenoriu labai išsiplėsti su šia istorija, tad kitų detalių nepasakosiu, taigi gyvenau svajonių gyvenimą, mes pradėjome draugauti, ji susipažino su mano šeima, tapo geriausiomis draugėmis su mano seserimi. Po kelerių metų surengėme vestuvių puotą, bet, kaip sakoma, jeigu meilės istorija su gera pabaiga, vadinasi dar ne pabaiga. Tad vieną dieną šis stebuklas dužo į šipulius. Buvo karšta vasaros diena, mes sugalvojome važiuoti į Vilnių medaus mėnesio po vestuvių. Buvome su puikia nuotaika, automobilyje grojo Evelinos mėgstamiausia daina, tik staiga iš posūkio išlindo sunkvežimis. Evelina mirė iš karto. Taip pat ir mūsų planuotas vaikelis.
Aš pradėjau vartoti narkotikus, praradau darbą, namą ir dabar gyvenu pas mamą, kuri bando padėti atsistayti gyvenimą į savas vėžias.