Rašyk
Eilės (73341)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10362)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





neberijus neberijus

Apie fizinio darbo malonumus

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kaip pavadinti žmones, šiais laikais dirbančius sunkiausius ir juodžiausius darbus. Ankščiau jie  buvo hegemonai. Dabar kompiuteristai viską gali, bet visgi šaligatvių trinkelių jie nedėlioja ir net nebetonuoja dangoraižių perdengimų. Kas jie tokie? Lyg ir antrarūšiai dabar yra darbininkai.
Mes, senesni žmonės, dar atsimename tą  trumpą žmonijos istorijos periodą, kai darbininkas žmogus  buvo pasaulio viešpats – žemės druska. Be abejo, ir tai buvo blefas, nors buvo tokia praktika,  pirmą kartą žmonijos istorijoje. Žmonės už sunkų ir ne visada švarų darbą, gaudavo medalius ir ordinus. Ne už žmogžudystes mūšio lauke, ne už nuo-pelnus tarnaujant kokiems nors valdovams, ar aukštą kilmę, o už darbą, kuriant  materialinę visų žmonių gerovę.
Antikos didvyriai neniekino fizinio darbo. Odisėjas nors ir buvo Itakės valdovas pats ilgai darbavosi su kastuvu, kai užkasinėjo 100 išžudytų jaunikių. Buvo  dar tik bronzos amžius. Nežinau,  nekasiau – aš žemės su bronziniu kastuvu, ko gero sunkiau su juo dirbti?  Kai pamąstai – jie su sūnumi Telemachu ir dvejais ištikimais tarnais, turėjo stipriai pasidar-buoti, be to dar reikėjo skubėti, nes galėjo ne laiku pabusti ištikimoji Penelopė ir jai ko gero būtų šokas, kad jos ištikimybės pasėkoje, buvo nudaigota tiek gerų jaunų reproduktorių. Trojos karas ką tik buvo praūžęs ir ko gero vyriškų ir ne vien rankų – trūko. Na, bet tiek to, jie visi buvo aristokratai, o tai reiškia, kad tinginiai ir naudos liaudies ūkyje iš jų buvo ko gero tiek, kaip iš gaidžio arba iš ožio pieno.
Kaip žinia, Cezaris buvo nepaprastai švarus žmogus, aukščiausios prabos aristokratas, ne juokai – pramotė pati Venera. Jis iš viso labai daug ką darė gerai ir geriau už kitus. Buvo vos ne geriausias tų laikų fechtuotojas ir rašytojas.  Labai rūpinosi higiena savo stovyklavietėse ir pats sau išsikąsdavo lauko tualeto duobę. Iš viso visi Romos legionieriai arė, dirbo, kaip arkliai, pas juos palauk nebuvo...
Vėliau reikalai ėmė blogėti, o gal ankščiau tai nutiko: iš Himalajų, į visus kraštus ėmė skverbtis arijai. Neatsitiktinai  Hitleris norėjo paversti vokiečių arijų tautą šeimininkų, ponų tauta, kuriems visi dirbs, tame tarpe ir lietuviai. Tiesiog nuostabu, kad ant to paties kabliuko Hitleris pagavo pačią kultūringiausią Europos tautą. O juk tą metodą jau beveik prieš 3 tūkstančius metų, pirmas panaudojo persų karalius Kiras. Jis pademonstravo persams kas – geriau: arti, šienauti, ar gerti vyną ir valgyti skanią mėsą. Persai pasirinko vyną ir mėsą – vokiečiai taip pat. Tiesa, Kiras irgi buvo iš arijų, kurie atklydo iš Himalajų. Jie ten Himalajuose visi taikosi į vienuolynus sulysti. Žinia, melstis ne dirbti. Kinai šią jų gražią dykinėjimo, tingėjimo praktiką gana efektyviai likvidavo. Indijoje arijai, nes jie buvo šviesesni, tapo braminais ir kšatrijais, o tamsesni vietiniai tapo neliečiamaisiais - šudrais. Buvo sukurta graži religija, kad šudrų jau tokia karma, jie turi arti, dirbti viskas kas sunku ir nemalonu ir visą gyvenimą nemurmėdami ruoštis mirčiai. Tik taip jie užsitarnaus geresnę karmą kitame gyvenime. O jeigu prieš braminus pasišakosi – tai iš viso, kitame gyvenime būsi arba pacukas arba geriausių atveju – šuo. Mūsų braminai irgi panašius makaronus, tik gal kiek kokybiškesnius,  ant ausų žmonėms jau  ilgus amžius kabina.
Tokia preambulė. O reikalas tame, kad  mūsų valstybėje dabar darbo klasės kaip ir nėra. Visais laikais buvo, dabar kažkaip nesigirdi, kad būtų. Elitas ir negausi, kaip pripažįstama, vidurinioji klasė, o kiti – gyvenantys žemiau skurdo ribos. Į pastarąją žmonių grupę patenka beveik visi pensininkai, buvę šio pasaulio viešpačiai, o dabar marginalai. Na, o kaip darbininkai? Sprendžiant iš emigracijos mastų, neatrodo kad jiems čia būtų labai saldu. Iš savo patirties žinau, stovėti Anglijoje, lyg beždžionei prie konvejerio, nėra malonu. Kažkaip laikas sustoja. Ko gero Einšteino reliatyvumo teorija neteisinga. Stoja laikas, nors niekas ten šviesos greičiu nejuda. Kyla įtarimas, kad ponas Einšteinas prie konvejerio ne-dirbo, nes būtų pastebėjęs, visi cecho darbininkai, vis užmeta akį  į laikrodį, o laikrodžio rodyklė nejuda.  O štai konvejeris netgi labai greitai juda. Tiesa, ne šviesos greičiu – toli dar jam iki to, bet tik spėk suktis, žmogau iš Rytų Europos. Svarbiausia už valandą gauni žymiai daugiau svarų, o šuo ir kariamas pripranta.
Dabar išsiaiškinam, kokie jausmai jums sukyla kai matote sunkiai dirbantį žmogų. Iš viso fizinis darbas garbė ar gėda? Kokios mintys pirmiausia šauna į galvą. Žvarbus, šaltas  ruduo, šlapdriba, naktį pasnigo, ant žemės klūpom darbininkai ir deda plyteles. Ką jie jaučia? Ar jiems lengva tokiomis sąlygomis gerai atlikti tą darbą? Dauguma žmonių beveik nekreipia į juos dėmesio. Kiti pamąsto: „Aha, tingėjai mokytis, dabar ark, ark kaip negras“. Tas  žodis negras ¬– tai nebūtinai juodaodžio sinonimas. Joniškyje, aš net gyvenau tokioje vietoje, kurią ir sovietinais laikais vadino – negrų kvartalu. Kodėl atsirado toks pavadinimas? Prie geležinkelio, tie namai buvo ir butus ten gaudavo daugiausiai darbininkai. Tiesa ir vienas meras ten gyveno, bet tada jis dar nežymus viršininkas buvo. Kaip ne keista aš ir dabar gyvenu tokiame kvartale, kurį drąsiai galima būtų pavadinti Harlemu. Ko ne Kaišiadorių Harlemas? Namai seniausi, nerenovuoti, varnos, traukiniai dieną, naktį, namų sienos nuo triukšmo jau plėšinėja, vos ne avarinės būklės. 
Man darosi neramu, kad per daug priviso tokių mažorų, nepotistų. Man jie nelabai malonūs. Stovi tokie: Mes – dešinieji, – sako. Koks tu ten dešinysis, tu dar iš viso berankis. Bijau aš tu berankių. Nieko nemoka, o jau dešinieji. Dešinė – tai meistro ranka, nors kartais, kai kas ir su kairiąja darbuojasi virtuoziškai. Aš ir dabar nežinau koks aš esu: ar deši-nysis ar kairysis, o jie matote jau  žino.  Na, aišku, tęs šaunias tėvų tradicijas, už jų sukauptus pinigus. Visą gyvenimą dirbau daugiau su dešine ranka. Moku labai daug, bet švelniai tariant ne viską gerai. Profesionalams, visuose mano darbuose, kažkas pasirodytų netobula, bet vis vien kažką padarau ir dažnai nuveiktu esu patenkintas. Taigi nieko nedirbanti ir išsilavinusi tokių parazitų braminų kasta, pas mus jau yra, kartu su gana aiškiais nepotizmo apsireiškimais. Valdininkų pas mus kaip... tiek to nesakysim. Gaila nėra Lietuvoje Lukašenkos, kuris juos bulves kasti nuvarytų. Pagal darbą aš dešinysis, o pagal pažiūras daugiau  – kairysis.
Aš vis savęs klausiu: kaip gali jaustis žmogus, kuris nieko pats padaryti nemoka. Juk buvo ir yra tokių mažoriukų ir nepotukų, kurie negali net kiaušinienės išsikepti. Gana dažnai įvairiuose filmuose matau, kaip artistai skaldo malkas, o artistės skuta bulves. Klaiku žiūrėti. Dar blogiau, kai jie pradeda sienas dažyti ar tinkuoti, glaistyti, murinti. O Dieve, kokios kantrybės reikia turėti, tik žiūrėti į tą jų darbo procesą!.. Ir tokie žmonės dar gali jaustis saugūs gyvendami šiame gana klastingame pasaulyje?.. Aš jau nesakau, kad žmonės ir gyvenimo aplinkybės, gana dažnai būna klastingos. Pats pasaulis nenuspėjamas. Ką tu žinai, kokie kataklizmai rytoj nutiks. Gal tavo banko kortelėje, bus nulis!?.. Visokių gal gali būti. Ir atsidursi tu su kirviu, gūdžiame miške, arba su kastuvu prie betono maišyklės. Ir reiks klausti, kiek reikia cemento dėti į skiedinį. Tada, kad tik degtukai ir kojos žiemą nesušlaptų, kaip sakė didysis romantikas Džekas Londonas. Romantika – neskink rūtų. Jeigu išgyvensi – kiek pagarbos sau. Toks nuotykis – tai reikšmingiausią ką tu gyvenime patyrei. Kažkodėl visus nugalėtus sunkumus prisimeni su didžiausiu malonumu.
Ar yra tokia fizinio darbo laimė? Ji su niekuo nepalyginama, pati švariausia. Nėra švaresnio malonumo už poilsį po sunkaus fizinio darbo. Visai nesvarbu ant kiek jis purvinas buvo. Viduje tu švarus ir laimingas tai padaręs. Aišku, jeigu tokio darbo per daug, tada jau kita šneka. Ko gero ir išgerti daug kam reikia... 
Kas iš mūsų įsivaizduoja, ką jaučia vėlyvą rudenį, žmogus klūpantis sniege ant kelių? Purvas, drėgmė skverbiasi į sąnarius. Prie rūbų ir rankų veliasi purvas. Jo vis daugiau ant darbinių pirštinių. Jas reikia pastoviai nukratyti, ar nugrandyti, dar gerai, kad nėra visokiausių cheminių kvapų, kurių prie šiuolaikinių technologijų apstu, jeigu darbai vyksta uždaroje aplinkoje. Į darbo pabaigą – kūnas agonijoje, kiekvienas judesys sukelia skausmą... Būna ir taip. Pripranti, dirbi ir kartais net ima apmaudas, kad Viešpats Dievas per anksti gesina savo šviesulį, dar ne visa šios dienos pamoka padaryta. Kas vienam vos ne mirtis, kitam gali būti net laimė, kūrybos džiaugsmas. Eini po darbo ir vis atsigręži... Šiandien aš palikau pėdsaką žemėje. Juk dar iš ryto nebuvo šios sienos, o dabar jos aukštis – vienas metras keturiasdešimt centimetrų. Rytoj reiks stelažų. Po savaitės, statysime gegnes ir taip kasdien matai rezultatą. O jeigu dar kažkas pasako: „Kaip gražiai tu čia sumūrijai! Aš pavydžiu, tu tiek daug gali ir moki... “ Ar tai ne laimė? Jau ir nesvarbu, kad kūnas agonizuoja, kad nuovargis, grįžus į namus pasišalina, lyg atoslūgis prie jūros, iš lėto, taip saldžiai kankinančiai maudžia sąnariai, zvimbia žiogai smegenyse ir pagaliau užmiegi, kad iš ryto vėl pabustum. Ir vėl iš naujo, net kelias vasaras – taip be išeiginių. Keista, kam jos iš viso žmonėms buvo reikalingos. Kadangi dirbau tik sau – tai normalu, apsėjo be medalių ir net be pagyrimo raštų.
Dabar prisimenu, tuos  savo darbo žygdarbius ir su nostalgija prisipažįstu, jau nesudėčiau  į sieną  kelių kubų plytų per dieną, o juk taip nesenai tai galėjau lengvai padaryti. 
Klūpėti ant kelių irgi teko ne kartą, tik ne taip viešai, kaip dabartiniai plytelių klojėjai. Nepavydžiu aš jiems - ne žiemos tai darbas. O šiaip ar negražu, ar nemalonu bus po to vaikščioti naujomis blizgančiomis kokybe, gatvėmis. Kas prisimins jų veidus. Be jokios abejonės, jie gaus ne viską ką uždirbo. Aš asmeniškai, niekuomet negaudavau visko ką uždirbdavau. Dažnai gaudavau atlyginimą didesni, negu buvo vertas mano darbas, tik ne tada kai pats dalyvaudavau statybos procese.  Dabar geriausiai uždirba tie, kurie beveik nedirba fiziškai, ir  nejudina savo smegenų vingių. Taip visais laikais buvo ir ko gero mes nieko nepakeisime. Palyginimui, galėčiau pasakyti, kad pavyzdžiui, rašyti šį straipsnį ir mūryti sieną, man vienodai sunku ir vienodai malonu. Tai toks paradoksas, abu darbai reikalauja atidumo ir apskaičiavimo. Neduok Dieve kokį langą nepaliksi sienoje, paskui reiks išpjauti arba išdaužyti. Ir rašant gali per daug visokio nieko pribarškinti su klaviatūra. Gaila išmesti, juk žodžiai tavo kūnas, kaip sakė Uoltas Vitmenas.
Kur aš čia stumiu šitą žodžių vežimą? Noriu, kad užjaustumėte vargšą darbininką – mūrininką ir ne tik. Tai jų rankomis pastatyti Notr Damai ir Onos bažnyčios. Galiu užtikrinti, tik duokite tokias figūrines plytas ir dabartiniai mūrininkai pakartos šiuos šedevrus,  su dar didesnę darbų kokybę. O juk niekur neradau ant bet kokios bažnyčios sienos pavardžių tų, kurie pastatė šiuos šedevrus.  Nieko šiais laikais ir nepagiria už panašius darbus, nei mokytojų, nei gydytojų, nei galų gale mūrininkų ar artojų.
2020-06-19 10:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 22:27
gogo
reiktų kuolo bet pervertinsiu vėl
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 22:26
gogo
atkreipk dėmesį kiek maišalynės jau pirmoje pastraipoje
klaikybė nuo pradžių nors mintys neblogos bet sujauktos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 21:15
neonas2
O kas suplanavo, inžinieriai juk. Juodadarbius reikia gerbti, bet ne garbinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 19:19
Vetra Vika
Nieko gražesnio gyvenime nėra už Žmogų - mąstantį, kuriantį gėrį ir grožį...

Galima tiktai džiaugtis kad turime dar šitaip protaujančių mūsų tautoje - kuklių, bet darbščių ir didžiadvasių vyrų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 18:14
neberijus
vėl palikau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 17:20
Violita
Hegemonas - (gr. hegemon) - asmuo, klasė, valstybė, vadovaujanti kitiems, valdanti kitus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-19 11:29
Juozas Staputis
Puikiai, istoriškai ir meniškai pasakyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą