Tos stiklinės akys persmelkia mane,
Nebesugeba švytėti dėl sudužusių vilčių.
Kartais norisi paklausti: kas aš iš tiesų!?
Kartais norisi aprėkti paprastą praeivį...
Tolumoj regiu įkalinta mergaitę,
Tarp keturių stiklų- supančių žmonių.
Rūkas apgaubia jos širdį, pavergia jausmus,
Paskutinė ašara plaunanti jos veidą virsta akmenim.