///

25 m per sekundę
 
      važiuoju kalneliais pro rūke miegantį baltą arklį. musė zyzia automobilyje. prapliupus lietui, kiti garsai nutyla. arklys pakelia galvą. neįtikėtinai baltas, baltesnis už lietaus sieną, skiriančią jį nuo musės. matinėj baltoj sienoj musė – it priekaištas arklio ramybei. daugtaškio kąsnis.
      rūkui leidžiantis, stabdžiams cypiant, pasuku galvą į šviesą, susiliejančią į taškus arklio akyse. taškų jungtys tunelių perspektyvoje. iš už tolimiausio kelio vingio skrieja besiplaikstantis pilkas lietpaltis. kažkoks reaktyvinis trokas išmetė jį kaip svorio balastą. jis taškosi skvernais, dudena, imituoja driežo šliaužimą akmenimis, pereinantį į viso pasaulio gyvių riaumojimą. arklys pastebimai tampa vienu išbąlusiu obuoliu nuo obuolmušio šono, krūpčiojančio einant musei, išmestai iš automobilio rojaus. kažkas kurtinančiu garsu dunksteli į skylantį akmenį.
      dėl visko kaltas jis – išūžiantis galvą, kaskart prirakinantis garsais, ritmu, spengimu iki alpimo. jis primena apie save naktį. grūmoja, prieina iš už nugaros. skelbia paliaubas, glosto ir šiaušia, suspaudžia pečius, pučia karštą orą į  kaklą. netikėtai atstumia. šaltu delnu trenkia per veidą. pereina nugara. gniuždo, permeta per save ant šaltų betoninių grindų. prievartauja ir lėtai žudo. paraleliai atlieka dirbtinį kvėpavimą. elektrošoku supurto likusias gyvybes. įsikabina staugdamas nagais į pėdas, iškelia ir meta, velka į šešėlį. išdžiovinęs laiko žemyn galva, inkšdamas nesuprantamu slengu keiksmažodžius, pakimba veidu virš. prasižioja, išleisdamas degančius skiemenis. jų pelenai aplimpa veidą. jis akimirksniu nuvalo, nugremzdžia save nuo jutimų, apgaubia savim, atsiprašo už vakar ir ryt, už daugryt, kas dar uždengta. suplaka visas atodangas į šimtą šagališkų veidų. esheriškai pereina iš vieno būvio į kitą. plekšnoja, tikrindamas įtrūkimus. kužda – tai laikina, kužda – taip turi būti, šaukia ne riš li ai – iškęsi. vynioja į frotinį chalatą – šiltą ir drėgną.
      kaip ir dabar, pasirodęs atvirai, jis primena savo jėgą. 
      paryčiui rimsta, nukabindamas delčią. įsispraudžia į akis jos šviesas, įsispraudžia į mano akis. sako – atsipeikėk, sako – niekur nedingsiu. susisuka už akmens. susisuku už akmens, kad tylėtų – siaubingas vėjas. pabudinęs savo inkštimu, pargriaunančiu ir negyvai užtalžančiu. vėjas, be kurio niekas labiau nespengtų buvimo.
      kalneliai suskaičiuoti. prie lango, pro besimarkstančias, panašias į arklio blakstienas, užuolaidas išsisiūbuoja lempos gaubtas. perkąsdamas krintančią naktį – per šviesią musei, ropojančiai baltu akmeniu – didžiuliais sparnais skilusios sienos šešėlyje. trūkčiojantis diktorės balsas kalba apie greitį: 25 – 27 metrai per sekundę, vietomis gūsiai iki 32 m.
      kažkas kambaryje zyzia.