apeigos toksinams išsivalyti / užnuodytos strėlės

[ detoksikacija ]

nevykusio meilės žygio ilgai nepalieka toksinai
neišsiplauna iš kūno taikõs sutartis vis neįtinka
braukau ir taisau antpuoliais ego neva viską sutaisyt
sulipdyt dar įmanoma bet juk tai taip kvaila

susmigusias strėles vis nusilaužau bet smaigaliai lieka
tokie gyvybingi kad kartais atauga
ir negali taip nepatogiai užmigti ir užsimiršti
vis sminga

ne taip viskas paprasta kūnas nepasiduoda iškarto
stveriuos už lentgalio ir išplaukiu su tavo fotografija
tartum durklu tarp dantų įsikandęs šoku šokį lietaus
aplink laužą mūsų blėstančios ugnies kol galiausiai
išspjaunu į ugnį tavo akis blakstienas ir lūpas sudegti
ir tik tada tik šitaip išplaukiu visas ir išlipu sausas į dar vieną
išsivaikščiojimų akvatoriją pliaupiant lietui
mūsų niūrių išsižadėjimų apsiniaukęs dangus
užgriūva pečius

kai sustoju – kūnas lotoso poza o galva barška
po vakarykščio it maldos malūnėlis
o siela murkia om mani padme hum

kai nepakyla ranka
įsitverti į butelį viskio visada lieka mantra
ir pažirusios it perlai mūsų užsimiršimo tabletės
pajūrio akmenėliais blizga išmesti žodžiai skenduoliais
išplauti į krantą į kietą jiems guolį
sukniubti

o mano variklis rodės jau grojo pagrabo maršą
bet įsivažiuoju iš naujo vėl atsistoju ir išlipu
iš tos peleno nuotraukos tavo kur aš jau tik buvęs
išsivaduoju iš tavo magnetinio lauko
iš tos praeities bendros kameros mūsų

ir tarsi su visu savo minčių karceriu įžengiu į kitą jau kadrą
tik su vos vos beįžiūrimais
mūsų pasibaigusios pasakos šešėliais paakiuose
išsivadavęs klaidingus veiksmus reziumavęs

[ iš tamsos ]

kaltūnais plaukuos mano pasaulio medžio lajoj
tos tavo laumių šluotos primins tave
viena iš meilės įmanomų formų
gandrais nešančiais vaikus šmėžuosi prisiminimais
galėjusiais tapti gyvybės formom iš apsikabinimų
išsivystyt galėjo vystyklais it kokonuos
sumuturiuotais suvyniotais
į eilėraščių popierių dabar

it be kojyčių it be rankyčių
tik su burnytėm akytėm ir nosytėm –
ir dar nevaikšto

aš sužeistas mūsų nakties strėle
užnuodyta tamsa skverbiasi į kūną ir mintis
niekas po namus nečiauška nekrykštauja
ir nesitaško jau gyvenimo syvais
ir to nebebus

tik žodžiai keli ištrūkę iš eilėraščio pasalų
mažamečiai pribėga ir šaukia „tak-tak, krisk – tu nušautas“
ir patys sukrenta atgal į eiles tartum negyvi
tak-tak minties vaikai nušauti žodžių kulkom
neklaužados tokie būtų buvę padykę bet žuvo
vis vien būtų neišgyvenę tokios neva meilės vardo
koncentracijos stovykloje arba būtų pabėgę iš namų
kuriuose net dieną nepraveriamos langinės į šviesą
sunyktų
vystykluos lavonmaišių tvaikas ir aš
tartum negimęs dar čia o jau miręs ir išsikraustęs
į kitą dar neparašytą eilutę žudančių tavo žodžių žodyno
lavonmaišyje muistausi kandžiodamas praeities šmėklas
renku ir ryju tabletes it pažirusius žemčiūgus
ir atsispirti bandau vis dar skrydžiui nuo žemės
virš stogų nutaškytų juodžiausia naktim iš pačio mano vidaus
visa kita taip buitiška tarsi barščių būtume srėbę
ir raudonai apsitaškę sparnus
dar kartais atrodo šviesos palytėtus
ten kur nebėra mums dviems vietos