Žiema beveidė vakarą apkandžios,
Po debesų tvarsčiu skaudės raudonis,
Nesutverti nei vasarai, nei šventei
Tik du žiemot išmokę žmonės.
Tik du langai be stiklo, tiktai ledas,
Delne užšąla upių vagos blyškios,
Neamžinai turbūt, kol nesuradom,
Kol vakaras ir pildos pranašystės.
Ne apie mus, juk sningant ištuštėjam,
Tyla kaip veidrodis kartojasi ir auga
Po širdimi, ten šiaurėn gena vėjas
Įskilusius žodžius, nepasitraukiam,
Atstumų proskynom meluojam toliams,
Išsiskaičiuot pamirštame, juk sninga.
Tik du žiemot išmokę žmonės,
Tokie neatpažįstami... Laimingi?..
2020-05-21 20:11
Atsigėriau... kažkaip skaniai nuėjo.
2020-05-20 23:41
atstumų šiaurėn gena vėjas - ohoho...
2020-05-20 11:56
Šiek tiek reikėtų dar šlifuoti eilėdarą, kai kur stringa ritmas. Visumoje gan neblogai. 4
2020-05-20 09:48
Pridėsiu dar vieną 5. Šis šiltas minoras atšiauriame peizaže skaitant įtraukia.
2020-05-20 09:42
ir man gražios eilės.
2020-05-19 22:20
Ką aš žinau, kas tau atsitiko, neradau žinutės meniškos, tik skundą pamestą. Primena žibintininko rypavimus. Nepriimu, atsiprašau.
2020-05-19 18:02
Gražios eilės
2020-05-19 17:57
Tik du žiemot išmokę žmonės, tokie NEATPAŽĮSRAMI...lAIMINGI__
|