Fantazijų ir įspūdžių drumzlėse

[ pasirodymas ]

kol aš dar slepiuosi paieškok manęs kitur
pasakei

vienoje iš mano liūdesio jūrų ant dugno tyliai guli raktelis
auksinis į kurį vien pažvelgus krūtinėje
kažkas atsidaro

kol tavo akys
tavo blakstienos ir lūpos kol mano širdies foto-
juostelėje dar neišryškintos rausvos šviesos kambariuose
kol dar tik kuriame savo susitikimų mistiką apsigaubę
nuo šito pasaulio šiltai užsitempę po putojančią bangą iki pat akių
nosis paslėpę krentam į miegą

tol dar ieškosiu

kol dar degi savo žavinga moters paslaptimi
prisidengus
nepaliesta dar it idėja laisva
it drugeliais sklendi iš lėto delnais išlaviruoji
tarp kasdienybės šiukšlių konteinerių
vis išeinu
parūkyt

o tu išplauki
į išgeltusias mūsų vėlyvo rudens fotografijas
sudegti mano atminties kerčiose

kol dar vasara mano širdies erčiose
kol degsi ant alko liustracijų apeigose
iš tavęs kol išeisiu į kitą tikrovę
pelenus sau nuo pečių nusipūtęs

tol dar ieškosiu

mano meile
vienoje iš rodės idealių formų nejau ir tu būsi
manęs paimta ir išmatuota
ne –
begalinė tu būsi

o kol kas tabaluoji po kaklu man
bodhisatviškoj Canon foto-
kameroje

reiškiu užuojautą ir tau ten pakliuvus
tarsi į tinklą drugeliu
ir aš pats ten įkliuvęs
it žaislas Eroto rankose
tu Psichės pagrobimas

mes tarsi čiurlioniškoj Bičiulystėj
efemeriškai dar tebešvytim
kur aš tarsi nudegti bijantis lūpas
liūdnas
užsimerkęs mažas indėniukas
artėju tik numanomu bučiniu į šviesą

nepraskleidę dar savo sielų ir kūno nuogumo
už klosčių krentančių audinio už žodžių
pasislepiam

amžinos meilės ir ištikimybės
pažeidęs aš kodeksą piratas toks likimas
žemėlapius slaptus į lobių salas išmainęs
į dvigubą porciją grogo
o tu – tu mano bausmė mano tu Submarinas

mano durys kambarių tuštumoj varstomos kniaukia vienatve
kai tyliai švartuotis trumpam sustoju
ir pasvajoju „Katės guolio“ įlankoj

užsimerkęs matau seną fontaną mergaitę ir
garbanotą berniuką ant suskilusio delfino
iš fakelo trykšta saulės nutviekstas auksinis vanduo
ir vasara krykštauja pajūrio smėlyje
bėga upės ir jūros tingiai taškosi purslais
ir viskas taip sena labai sena ir gyva
fantazijose kaip prisiminimuose
basutės rankose ir girgždanti pajūrio smėlyje vasara

banga po bangos atgaivina
ir nardau juodai vėliavai plazdant į lūžtančias bangas
kol gelbėtojai snaudžia arba su bikiniais
flirtuoja

aš atsiduodu aš tavo
aš tavyje Niurnbergo mergele
uždarytas

bet dar pažaiskime nepažeisti kol
gyvybiškai svarbiausi organai
nors regis neišgelbės
joks gelbėjimosi ratas
ir nei semantinis kvadratas
šiame eilėraštyje kol skęsiu
tavo akių dumble tavo žydinčioj jūroj
smegsiu kol būsiu tavyje
atrakintas po to užrakintas ir surakintas –
kol nebebūsiu

[ pradingimas ]

gal tai buvo tik kelio pradžia ekstazės ir kančių
žaidimams pasibaigti

atsispirsiu ir šoksiu
nuo tavo prisišliejusio žvilgsnio bortų
į tavo bangas į tavo Khao Nom Nang kalnus
upokšniais lietaus į krūtis
nuokalnėm skverbsiuos į mūsų tektoninių lūžių sueitis
glausiuos
linkt tavo ertmių per iškyšulius garantuotai prasmegsiu
sveikas nebeišplauksiu
sulaužytas kairiojo borto šonkauliais
lentom išplautom iš romu užpildyto triumo
buteliais tyvuliuosiu
jau po visko kas buvo dar mūsų jau nebe mūsų

tu dingai it fantazija
viduj kažkas užpūtė viską
visus mano šviesių minčių kandeliabrus
iš tavo nebūties
tamsos gūsis

tiesa dar liko fotokameroj tavo atvaizdas ten
man jau paskendęs
išmestas į krantą it nuolauža nuotrauka
ir regiu kaip iš tavo akies išlenda krabas
ir žnyplėmis suploja taip makabriškai tarsi mes mirtume
ant scenos dar paskutiniam veiksmui iki galo nepasibaigus
puikus pasirodymas jūrų arkliukai taip pat sužavėti
sparneliais tik mosikuoja
ir nubraukia ašarą
jūros sūrumo