Izoliacija - 14

Izoliacija – 14

Oi, šiandien širdis virpėjo apimta nerimo. Kalbėjausi su psichologu, kuris jau 7 mėnesius padeda man tapti geresniu žmogumi. Jis pasakojo, kad mano sūnaus padėtis sunki. Jam sunku. Vargšelis apimtas įtampos. Siela kenčia. Psichozė.

-Ką turi omenyje. – Paklausiau.
-Jam sunku. Jis nevaldo savo jausmų ir veiksmų. Reikia būti labai atsargiu, kad nepabloginti jo padėties.
-Ką aš galiu padaryti?
-Du dalykus. Pirma, būti kantriu. Antra – parašyk laišką, du kartus per savaitę. Kad myli, kad nepamiršai jį, kad linki jam geros savaitės. Nedaugiau. Du tris sakinius. Bet du kartus per savaitę. Net jei išmes tavo laiškus vis tiek jam tai padės. – Po pokalbio nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau vokų, lapelių laiškams ir lipdukų. Parašiau laišką: „sūnau, linkiu geros dienos. Myliu tave. “ Ruošiausi miegoti. Suskambo telefonas. Skambino psichologas. „Kalbėjausi su įmotę, jis sutinka, kad paskambintum prieš šabą ir siūstum laiškus sūnui... dar vienas dalykas... Paauglio situacija sunki. Jis gauna vaistus... Tu tėvas, todėl privalau pasakyti. Jis išlaužė duris ir pabėgo. Lauksime, kelias valandas... Gal sugryš, o jei ne... skambinsime policijai. “ Mano sūnus vargšelis. Kuo aš galiu jam padėti? Die-ve išgydik jaunuolio sielą. Die-ve ką man daryti? Pabeldė į duris. Užėjo du policininkai. Apžiūrėjo namus. Tai atsitinka jau ne pirmą kartą.
-Tu gyveni vienas? – Paklausė policininkas. Jo draugas šlobuodamas apėjo kambarį.
– Atsakiau. Policininkas atidarė spintos duris ir patikrino ar ten nesislepia sūnus.
-Geros nakties. – Atsisveikino ir iškeliavo.
Po vidurnakčio paskambino socialinė darbuotoja ir pranešė, kad policija rado sūnų. Veža į ligoninę. Prašė neiti miegoti, nes ligoninės personalas negali slaugyti sūnaus be mano sutikimo, ir neužilgo turi man paskambinti. Laukiau. Nerimavau. Negirdžiu telefono skambučio... Visagali, Tu sukūrei mano sūnų, Tu davei man ir jam išbandymą, prašau išgydyk mūsų sielas.

P. S.

Dienos laukiau, kol paskambins socialiniai darbuotojai ir papasakos kas nutiko su sūnumi. Niekas nepranešė. Sužinojau, kokioje ligoninėje slaugomas vaikas. Iškeliavau į sostine. Nežinojau, kur randasi ligoninė, tik apytiksliai žinojau, kad iš pagrindinės stoties 27 maršrutas veža į ligoninę. Paskambino socialinė darbuotoja. Pranešiau, kad vykstu į ligoninę.

-Bet nėra prasmės, už kelių minučių sūnus išrašomas ir vyksta į namus pas įmotę. – Susirūpinusi pasakojo darbuotoja.
-Vis tiek aš noriu pamatyti jį. Aš jau važiuoju.
-Aš klausiau, ar norėtų, kad jį aplankytų tėtis. Jis sakė, kad nenori, kad jį matytų tokioje padėtyje. Ar vis tiek norite atvykti?
-Noriu jį paguosti.
-Aš pasikalbėsiu... Palaukite. – Pokalbis nutrūko. Šiek tiek blaškiausi po autobusų stotį. Už penkių minučių paskambino darbuotoja.
-Sveiki, gal norite pasikalbėti su sūnumi?
- Taip.  – Ji perdavė telefoną sūnui.
– Pasisveikino sūnus. Vangiai. Kalbėjo nenoriai.
-Girdėjau, kad tau buvo sunki diena. – Paskiau.
-Ttt.. taip. – Pripažino sūnus.
-Man gaila. Myliu ir užjaučiu tave. Prašau saugok save, nes man bus skaudu, jei tu gausi žalą. Prašau saugok savo sveikatą. Linkiu, kad tau būtų lengviau. Pasiilgau tavęs. Noriu susitikti.
-Mane paleido iš ligoninės.
-Kur tu eisi?
-Į namus. – Atsakė. Mane šiek tiek suerzino, kad įmotės namus jis vadina savo namais. Nutilau. Jis pajuto, kad man nepatiko atsakymas. – Ką tu galvoji? – Paklausė.
-Myliu tave ir noriu susitikti. Gal vis dėl to man atvažiuoti?
-Mes jau išvažiuojame.
-Linkiu tau sveikatos ir džiaugsmo.
-Ar nori pasikalbėti su įmotę? – Pasiteiravo sūnus. Jutau, kad nori nutraukti pokalbį.
-Nežinau, ką jei pasakyti. – Girdėjau, kad kažkas su juo kalbasi. Paauglys nutilo. – Kas nutiko?
-Socialinė darbuotoja prašo grąžinti telefoną.
-Gerai, myliu, ilgiuosi ir linkiu gero vakaro, kad lengviau būtų ištverti sunkumus.
– Sumykė. Ir pokalbis nutrūko. Sėdau į autobusą. Grįžau į provinciją. Situacija gėdinga ir skausminga. Tikiuosi, kad išgyventas skausmas išperka mano jaunystės nusižengimus. Tikiuosi, kad sūnus pagis.