žvaigždėtas: samurajai už įstatymo ribų / prarastas laikas

/ diena – naktis /

besivelkant juodą megztinį per galvą
už nosies užkimba apykaklė

prisimenu nindzes
vaikystės užpildytus videosalonus su briusaisly ir čiaknorisais
tapdavom po to vis dėlto nindzėmis į naktį išeidavom
akmenų saujomis nusimušti nuo dangaus žvaigždučių
jau pilnom kišenėm galvose spindinčių aštrių daikčiukų
slapta nueidavom miegot

tėvai viską girdėdavo bet vis dar tylėdavo
o kitą dieną apmėtėm trobos galo sieną
susmigo žvaigždutės visos
iš vaikiško džiaugsmo lakstėm aplink trobą ir krykštavom
diena – naktis diena – naktis vienam gale trobos diena
kitame naktis

aštrūs pojūčiai spindintys daikčiukai traukė
į pilką kasdienybę įstrigę ašmenimis tik kuteno
įnešdavom šurmulio vaikiškom išdaigom
kol galiausiai gaudavom barti
nuo suaugusių žmonių dar ir namų areštą
toks įstatymas buvo
už apgadintą trobos medinį galą aštriais spinduliukais papuoštą
diena-naktis diena-naktis
taip prasukdavom laiką sparčiau
taip bėgiodami suaugsim greičiau –
bandėm teisintis

dienos-nakties dar nemokėjom iš popieriaus lankstyti
maži buvom ir be kantrybės
taip prisižaidėm kad tapom taip vadinamais poetais
kaip ir visi nenustoję dar žaisti

ir žinoma mažai kam suprantamais
keistuoliais
o dar patys sakė žaidžiant mokomės gyventi
taip juk ir darėm taip ir tebedarom tik žodžiais
dabar slėpynės ir gaudynės ir čia tekstuose
ne akmenukais ir ne žvaigždutėm pasišokinėdami
lakstom aplink savo trobas:
vienam gale diena kitam naktis – žvaigždėta
kiekvienam poetui po mėnulį pažadėta

laiką sukam skubiau į priekį
taip prastumdami žaidimais viską
užsimiršę kad jau laikas suaugti
ir kad prarasto laiko nebepasuksim nei pirmyn nei atgal





/ degtukai ir metamorfozė /

išėjome ir palikome trūnyti kaime lietuviškam trobą
dar užrašėm „vsie ušlį na front“
tebekariaujam su savimi išėjusiais į viešumą
baimingai kad nesusmigtų žvaigždutė
kokio užsilikusio spaliuko sviesta į pakaušį
atmintin taip skausmingai praradimais laiko
kaip kokio vaikėzo nindzės vis dar nemokančio suaugti

pamenu kitą kartą radom degtukų
ir padegėm kaimyno šieno kupetą
ir vėl netyčia žinoma
viską kas uždrausta norėjome turėti savo rankose

o čia aš jau už įstatymo ribų ir jau daugiau galima žodžiais
čia veiksmo laukas platesnis ir viskas jau leista
eilėraščiais užsidegti ir pelenais išsibarstyti
jei kas nors nepavyktų meilės fronte nieko naujo sakytum
suglamžytum ir sviestum it akmenį
į žvaigždžių kiaurą skėtį
tegul sulyja

be ženklo pradingo anas mano laikas
su visais ženkliukais „vsiegda gatov“
tėvų tarsi su nesąmoninga nostalgija
dar čiupinėjamais

ir sužibo sužėrėjo man širdies liepsnelės
tartum ir suskausta bet nebesinori į tai veltis

pamenu vėliau susiradom ir kitų nelegalių neva
žaidimų su savimi
kol neužaugom pakankamai
norėjosi būti suaugusiais ir turėti viską
ir išbandyti
kas uždega rašyti
kaip galimybė pabūti už įstatymo ribų

bet ir dabar jau it namų arešte visi draugai
blaškomės tarsi išminčių celėse
matyt per daug prisilakstėm žvaigždėtom naktim

diena-naktis
naktis-naktis ir vėl naktis
jau lauro vainikus man neša
„užteks tau čia ramybėje ilsėtis“ ir pasirašo
draugai bet ne tėvai ne artimieji
ir pamatai kad tavo nindzės mumijomis laiko tampa
ir nindzės jau nebe tos o tik vėžliukai
keičiasi mados
ir pats jau vėžlio žingsniais repečkojuos lauk
iš eilėraščio griaučių ir išmėtytų skiaučių
apsibarstęs popieriniais žvaigždynais
it kapo smiltimis plunksna save kutenuosi
kad prisikelčiau kitų akimis ir žodynais