Riebi Ožkinių ašara

Buvusi žurnalistė Levanora įsistebeilino į grublėtą lango stiklą, pro kurį į kambarį sunkėsi dulkės, o dulkės graužė akis... Gal ne pro stiklą sunkėsi dulkės, gal ir ne dulkės graužė raudonas akis...

Mylimojo laišką ji jau buvo suskaičiusi tarsi obuolį iki graužtuko.

Levanora atsikėlė eiti, nes pro namo kampą pravažiavo Tundra, kankindamas traktoriaus vairalizdę.
Moteris užsimerkė: ji tikėjosi, kad Tundrai nepavyks pasukti vairo ir senas, jos gimimo metų amžiaus traktorius pervažiuos jai kaklą, ausis, gal ir nosį, pro kurią išriedės ta jos niekaip neišriedanti riebi skausmo ašara.

Moteris liko užsimerkusi, o Tundra, nestabdydamas traktoriaus, kuriame buvo išgertas net stabdžių skystis, nurėpliojo link Kaltanėnų.

Levanora pasijuto jauna. Kaip tik pirma vasaros diena. Visur gėlės iki horizonto.
Tą dieną ji įsiminė visam likusiam gyvenimui, o gal ir kelioms dienoms pomirtiniam gyvenimui.

Levanora miegojo prie atviro, saulėto lango, plaikstėsi lyg vėliava užuolaida ir barškėjo lango rėmas į staktą. Mergina išgirdo balsus už lango.
- O tai dar neatsikėlė? – bosino Gerardo bosas. Levanora klausytusi ir klausytusi
- O tai ji ieško darbo ar ne? – tai jau vištų fermos savininko Mėčkos balsas. Nemalonus, švilpiantis lyg suplyšęs stogas.
- O, Jėzau, degam, - suriko motina ir mergina pajuto stiprų liepsnojančių blynų kvapą, kuris virto dūmais ir degėsiais
Būtu sudegusi iki odos galalėlio, jeigu ne ilgos, stiprios Gerardo rankos

O tada vyko  priėmimas į Ožkinių vištų fermos laisvas darbo vietas Gerardas plovė fermą.
Pretendentė turėjo peiliu nukirsti galvas šimtui vištų.
Levanarda vargo su tomis vištų galvomis, kol Gerardas jai pagalando atšipusį peilį.

Griebi vištą,  prilenki galvą prie kojų, vištos galvą įspraudi į lovelį, mosteli aštriu peiliu ir meti į  tinklinį narvą dar  bėgantį paukštį... Kraujo nesišluostai nei nuo rankų nei nuo veido. Tai padarysi vakaro tyloje, kad dušo srovė kalens tau ant veido, kūno ir kairės rankos, nes dešine laikysi suplyšusią užuolaidą, kad girtas Gerardas nesušlaptu bežiūrėdamas į nuovargio nugludintą kūną.
Toks garbanotai romantiškas, saulės nugairintom rankom iki rankovių.

Vėliau muštynės tyliame vakaro smėlyje, beveik ant gatvės, su Vanda, Gerardo žmona, kuri tempė ją už plaukų, vis norėjo prilenkti Levanoros nosį ir ją patrinti į pakelės akmenį...

Nepavyko patrinti, bet nuo tos dienos Gerardas priklausė jai... gal dar fermos savininko Mėčkos žmonai Eugenijai, bet retai, tik per šventes.

Po mėnesio Vanda paliko ne tik Gerardą.
Dar rytinis rūkas nebuvo išsisklaidęs, kada Vanda šoko į ežerą nuo tiltelio, prisirišusi prie nugaros akėčias.

Žmonės bėgo link ežero, bet išgelbėti nespėjo.

Gerardas gėrė diena iš dienos, paskui padegė savo namus ir išėjo.
Visi galvojo, kad pas Mėčkos žmoną Eugeniją, nes Mėčka tuo metu sėdėjo medžioklėje ant palaukimo.

Levanora laukė kol pasibels į naują trobą, kurią pastatė nugriovę sudegintą, bet Gerardas dingo kaip į vandenį.

Ilgi, tušti žurnalistikos mokslai Vilniuje.
Jokių vakaronių, girtų ašarų, tik linksmas merginų klegesys, tarsi priminė žuvėdras kylančias iš ežero.

Dirbo ir gėrė. Gėrė ir dirbo.
Kartais gydėsi, kartais gaivino...

Išsigydė netikėtai.
Gavo laišką iš Gerardo.

Skaitė ir verkė, verkė ir skaitė.

Gerardas pažadėjo sugrįžti ir vesti, jeigu ji atvažiuos į Ožkinius.

Ji vežėsi viską, ko jai gali prireikti kaime: kinietišką dušo galvutę, kojų šildytuvą, vonelę kojų masažui, tarką, vaikišką lovelę... dežę degtinės.

Ėjo metai. Ji skaitė ir verkė, verkė ir skaitė

Kelis kartus prašė Tundros ją suvažinėti su traktoriumi, bet ar degtinės pagailėjo ar Tundra tiesiog nepataikė ją pervažiuoti, kad ištrykštu ta riebi ašara.