viskas ko stokoja grynosios formos
visuose atvaizduose esi tu
ir dar - laikinumo apdarai
kas esi tu aš nežinau
viskas ką žinau
tai kad nusirengi neprašyta
daugybę kartų kartu
tiek kad jau ir nebegali suprasti
kur veidas o kur kaukė
kada prasideda vaidinimas
aš žiūriu į mėnulius
kada paskutinis angelas
iš mėnesienos velkasi drabužius
jis yra ir ežeras ir gulbė
ir vanduo kuris išdžius
kaip pieno čiurkšlė
ant vos pravirų lūpų
ir kurią akimirką baigiasi liga
ir kai vilkinis šuva
tarp šiltnamio ir namo
geltono lyg medinė bažnyčia
sustaugia
daugybę kartų ratu
kaip paukščiai ir kaip likimas
raudonkojis gandras kalena snapu
odos ir šilko jausmas
kruvini krumpliai dega
vėjas vėsina
pirštai atspindi troškulį
jie lenkiasi troškuliui ir apkabina
meistras pasilieka teisę
keisti žodžius
toji kuri visus aplankys
visus žodžius lyg duotus pažadus
su savimi pasiima
stiebas žolės prasikala iš marmuro
ir jį praaugęs išdygsta
taurėje kartybės