Apie daiktų prigimtį

pjūklai dalgiai nei ašmenys aštrūs skustuvo
savaime neturi nei blogio nei gėrio
sakydavo tėvas

braukdamas per muiluotą veido ražieną

peilis tas pats ir duonai raikyti
ir žeisti
ir žaisti įsauly laidant ant sienos
gelsvus zuikučius

šviesa perbėga veidu
šviesa kuri apakina

todėl šešėlis suteikia aiškumo

kai rainelėje drumsčiasi vakaras
žiedadulkės aitrios
jau taip nebedegina

bet vis tiek sunku susivokti savy

išgerk
sakydavo tėvas –
mąstysi blaiviau

saiku atmatuodamas
savo duoną ir savo vyną

gali amžinybę žiūrėti
į laiko ašmenimis šliaužiančią sraigę
su vyno ąsotėliu ant nugaros
su kiaukuto karstu
lėtai tempiamu amžinybėn.

Daiktas neturi jokios prigimties

pjūklas šiepia dantis
pagal šeimininko komandą

o kokia šiluma pareina iš rankų į rankas
perduodant kirvio ar dalgio kotą

pavaduoki mane
pavargau
kapot sumedėjusias slibino galvas

ir išties – žaibo pentis praskelia medį
nugriaudi atlaidus tėvo juokas

visada pirmiausia ateina šviesa
po to garsas
kanopom dundančių raitelių

o gal tiesiog per šlapią žolę
vaiko basų kojelių
teškenimas

tikroji vienatvė išryškėja tada
kai pjūklui su dvejomis rankenomis
nėra užvadėlio

kai namuos skersvėjis traukia
dantukais per strėnas

kai nuskamba senas tėvo prisakymas 
peilį nuplauk šaltu vandeniu

kai reiks suvaryt
avinėliui į širdį

kad negraužtų akių

*

Pamatę žaibo išlydį

skaičiuodavom dundėjimą
kad nustatymu už kiek varstų

rieda dundantis
maro vežimas

ir dabar akyse
pirmiausia blyksteli apreiškimas

tada balsas
būgneliuose virpa

kur
tu?
mas


*

Toks apsiniaukęs
žvilgsnio ir
veido rūstumas

akimirką rodos
kad žiebs

į dantis

tačiau neprakeikia

tik pakrapina
laimindamas

iš didelio debesio
mažas Dievu
lis

*

Baltos lovos neklotos
dar šiltos nuo miego

man primena
didelius vasaros debesis

sutaršytus

išmylėtus

kaip šešėliui
ant
kūno užslenkant
ant kūno šešėliui

*

Ir trečiąjį kartą
Jis tarė

pažiūrėkit į dangaus sparnuočius 
vienų snapai giesmių giesmę giedą
kiti neša šapus ir molį

ir negali snapų praskirti

krauna lizdus
iš vados
išmeta silpniausius

laikini jų lizdai
o namie –
jų giesmė

amžina

*

Iš to paties medžio
Vaikštynių rėmai
Ir lazdos senukams

Iš to paties medžio
Karstai
Ir lopšiai

Iš to pačios
Drobės baltos
Jų miegas –

Pagardintas amžinas
perteptas rapsų
medum