Neišdildomi įspūdžiai 2

Nemalonu, bet įdomu, jaučiu čia bus neišdildomi įspūdžiai, rašantys žmonės pavydėti turėtų. Neišdildomi įspūdžiai ir nuostabi mūsų lietuviška medicina. Moterys dar nuostabesnės. Paklausiau vienos, kuri mane prižiūrėjo, -Koks jūsų vardas .
-Jums nereikia žinoti mano vardą, – ji ramiai atsakė. Ko gero pamanė, kad aš meilinuos. Gal jos tokia pa-tirtis, bet kuris iš mūsų nenorėtų sužinoti koks tokio grožio ir gėrio vardas?..
Kiekviename savo gyvenimo periode, mąstai vis kitaip. Manoma, yra sveikas mąstymas ir nesveikas. Sveikai mąstyti pradėjau mokytis sulaukęs 50 metų. Kiti pradeda ankščiau – gal jie laimingesni? Aš nežinau. Žinau tik vieną, kai atsistoji, kaip tau atrodo prie mirties slenksčio, mąstai kitaip, negu kai jauteisi esąs nemirtingas. Kažkoks skaidresnis, aiškesnis darosi pasaulio ir jo vertybių supratimas. Mąstau apie atstumą iki mirties. Žmogus per savo gyvenimą išvengia aibę pavojų, kurie gali sugadinti jo sveikatą, išvaizdą, sukelti situacijas, nesuderinamas su gyvybe. Laviruoji per savo likimą, kaip laivas jūroje. Kiekvienas laivas plaukia, tik keliais centimetrais atsiskyręs nuo mirties. Tie centimetrai tai laivo korpuso storis, bet visgi dauguma iš jų plaukia, netgi seni girgždėdami, aprūdiję atkakliai grumiasi su audromis ir pasiekia uostą. Žmogus, kaip laivas, apgaubtas gan silpnų, apsauginių savo kūno gaubtų, atlaiko dar didesnius išbandymus, bet ne visada!..
Mano kairėje sujudimas. Slaugytoja, su nerimu balse, kažko įsakmiai reikalauja iš mano kaimyno, su kuriuo dar vakar kalbėjau ligoninės koridoriuje. Atrodė jaunesnis ir sveikesnis ir už mane. Tas pats. Subėgo daktarai, gal šeši iš karto. Tarp mūsų lovų, greitai užtraukė širma. Kažkas reikalavo adrenalino. Jaučiu šnopuoja – begaliniai ilgai daro širdies masažą. Po kiek laiko, aš vėl išsijungiau, nes man suleido kažkokius vaistus. Kai atmerkiau akis – lova šalimais buvo tuščia. Tiksliau, aš atmerkiau akis, kai atvežė tuščią lovą. Smalsus esu – be galo. Išgirstu:
- Ką daryti liko dantų protezai. Kai kurie auksiniai.
– Atiduosim artimiesiems, – pasigirdo gydytojo balsas. Jau vėlus vakaras, beveik naktis. Gydytojai vėl kažkur bėga. Keturias valandas tęsiasi operacija, išgirstu iš budinčių slaugytojų. Vėl atveža ligonę su lova. Kažkokiai Kauno benamei – infarktas. Pas tą, kur dar judina galūnes, ateina lankytoja, ilgai rypuoja prie lovos... Nieko nevalgo ir panašiai. Pats jis ir negali, jį maitina kaip vaiką, ta pati slaugytoja, kuri ir mane prižiūri. Senai jau čia guli. Mano kaimynas dešinėje nei krust – komoje jau visas mėnuo. Negaliu nesižavėti šių moterų darbu. Dar nemačiau, gražiosios lyties atstovių, tokiame aukštame, pasakyčiau, žmoniškumo pilotaže. Taip vikriai ir profesionaliai dirbančių moterų, man dar neteko matyti. Viską atlieka tas pats žmogus. Stebi prietaisus, leidžia vaistus, atsiliepia į menkiausia ligonio pageidavimą ir galų gale, ryte nuprausia nuvalo, komoje, gulinčių žmonių kūnus, tiesiog kiekvieną centimetrą. Tai verta pamatyti!...
Kauno klinikinėje ligoninėje, pasidariau dažnas svečias. Jau nepasimetu tuose požeminiuose tuneliuose, gaila ten elektriniai traukiniai ne kursuoja. Ko gero, niekas į šią įstaigą su dideliu džiaugsmu nevažiuoja, bet ji vis daugiau modernėja ir yra puiki. Lankiausi ne viename kabinete ir visur su manimi elgėsi diskretiškai, daugumoje atveju netgi su nuoširdžia empatija. Malonu stebėti linksmus ir gerus žmones. Jausti, kad tas darbas kurį jie taip šauniai atlieka jiems yra laimė. Aišku, kiekvienas šios ligoninės ar poliklinikos lankytojas turi savo patirtį, ir nuomonės gali būti skirtingos...
Jeigu aš nieko nepasakyčiau apie savo, kaip ligonio patirtį šioje gydymo įstaigoje, jausčiau moralinės skolos, kažkokio vidinio nepasitenkinimo jausmą. Didelį įspūdį paliko darbo organizavimas. Visą sistemą veikia, kaip geriausiai suderintas muzikinis instrumentas, arba šveicariškas laikrodis. Jeigu taip dirbtų mūsų valdžios institucijos – tai jau senai lietuviams nebūtų reikalo keliauti į užjūrius laimės ieškoti.