Nepavėlavo kurjeris. Ir turim vyno. Dėžę.
Juodieji buteliai, tie laiko budeliai, joj rado ložę
ir žino – būna mintys nesudužę,
o būna ne į ten lyg tyčia įsirėžę
ir įsitaisę mintys, atsilošę,
ir prasmei šnabždančios – eime, meiluže...
Bet grįžkim – vyno dėžę turim!
Ir laiko to paties, kurio netyrėm,
bet šlamant nesvarumo gairėm
kriauklėm nuodėmklausėm tuščiavidurėm
upe mes vandenynui pasigyrėm,
ir yrėmės tolyn, ir nesidairėm.
Dejavo Karin Krog... O, Dieve!
Tai daug daugiau nei laiką davė.
Susitarėm, tegul bus – būvį.
Kamienas pajautė priaugant rievę.
Marija neišgirdo žodžio ave.
Akims vokai parūpino slėptuvę.