Etiudas

Įkvėpk-iškvėpk, ir vėl. Ir dar. Taip toliau.
Tas įkvėpk, žinoma, dar ne įkvėpimas,
o iškvėpk – dar ne atodūsis.
Paprastas kvėpavimas nesukelia nuovargio,
per mažai apie jį galvojama net kai
imama dusti, kai smaugia, kai ankšta –
kuo alsuoti? Ne kvėpuoti, o, įsidėmėtina,
norisi būtent alsuoti..,
ir tada tampa aišku, kad laikas
lėčiausias, kai nieko nevyksta,
o kai gera – jis paprasčiausiai dingsta.