oro permainos

- - -
smigo žaibas į lekiančius stogus
kai iš greitkelio išsukau į giraitę
tapo tylu ir audra baigė purtyti kūną
atsisėdau ant išvirtusio medžio
mačiau save lekiant pro šalį
nuklykė minia iš paskos
sustojo tik išsigandęs šuo

įsižiūrėjo į mane ir aš į jį
vienu du šiapus greitkelio giraitėje
kur sustingau iš baimės
kad tavęs nepasieksiu

- - -
man patikdavo kai vakarais mesdavai
pro langą visą buities kolekciją
būdavo panašu į vakuumuotą emociją
sėsdavome vienas prieš kitą ant grindų
paprasčiausiai tylėti

naktį kambarys tapdavo ant pirštų iškelta lenta
su šokėja muzikinėj dėžutėj
ji sukdavosi ir dūždavo nuslydus
nuo bet kokio krebždesio

rytais pakaitom laikėm tunelio sienas
kad nebandytume lenktyniaut
išeinant į  tašką

dabar diena
atsisukim

- - -
išbėgu iš giraitės į greitkelį
tempiantį už tralo gyvenimą
bandau peršokt milžinišką griovį
kuriame šnypščia giliai įtrauktas cigaras
ir pasivyti miestą kuriame tu
nebelauki silpnumo akimirkų
todėl tik pasiunčiu tau
valkatą šunį
su žaibu nąsruose