Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pastatas prie bažnyčios priminė tą, kuriame vaikystėje man vykdavo Pirmosios Komunijos pamokėlės. Ten mokė melstis, mylėti Dievą ir gyventi gražiai. O dabar ten moko tiesiog gyventi. Išgyventi ir nenumirti. Motina sustabdė automobilį prie šaligatvio ir laukė, kol aš išlipsiu. Nežiūrėjo į mane, tik tiesiai pro langą, nors, mano manymu, ten nebuvo į ką žiūrėti.
Už nugaros verkė kūdikis. Nerimaudama atsisukau į jį, norėjau paimti ant rankų, norėjau pasilikti su juo ir važiuoti namo, nenorėjau niekur eiti, bet motina sulaikė.
- Aš jį prižiūrėsiu. Tu eik. Jau ir taip vėluoji.
Nusisukau nuo kūdikio ir palinksėjau, bet dar nelipau. Į ją žiūrėti nenorėjau. Tik į savo rankas. Man pagaliau išlipant dar spėjau išgirsti ją sakant:
- Tik nieko jiems apie mane nekalbėk. Dar pagalvos, kad viskas įvyko dėl manęs.
Nespėjau jai nieko prižadėti, tik akimis nulydėjau automobilyje, kuriame važiavo mano motina ir mano sūnus.
Viduje visi jau buvo susirinkę. Įėjusi kaip visada pasijutau nepatogiai, bet džiaugiausi, kad jie dar nesėdi ir taip nekreipia dėmesio į mano vėlavimą. Taip toliau džiaugdamasi patyliukais priėjau prie suneštinio maisto stalo ir ėmiau iš rankinės traukti savo kepinius, kai man iš už nugaros priėjo keleriais metais už mane vyresnė moteriškė ir ėmė įsijautusi kažką šnekėti. Dėl šoko, kad buvau užklupta nepasiruošusi pokalbiui, dar kurį laiką nesupratau, apie ką ji kalba, bet kai galiausiai žodžiai nauja, konsultantė, noriu susipažinti, gyvenimo istorija ir geriausias bei blogiausias nutikimas pagaliau mano smegenyse sugebėjo sudaryti vieningą visumą, aš supratau, kad ši moteris yra nauja konsultantė, kuri nori su visais mumis susipažinti, išgirsti mūsų gyvenimo istorijas ir pasakojimus apie blogiausią bei geriausią nutikimą.
Nekenčiau kalbėti. O dar labiau nekenčiau kalbėti apie save. Todėl likau paskutinė. Visi buvo pavargę, niekas nebenorėjo manęs klausyti, bet naujoji entuziastinga konsultantė reikalavo:
- Man teko iškęsti lygiai tą patį, ką ir jums visiems, netgi daugiau. Ir aš žinau, kad niekas nepadeda labiau nei senas geras išsipasakojimas ir savirefleksija!
Ji buvo keista moteris. Bet man patiko. Turėjo kažką, ko kitos neturėjo. Galbūt tai turi žmonės, kurie mirė, pasišnekėjo su savo mirusiaisiais anapus ir grįžo atgal, tad dabar amžiais esti pažymėti tarsi Kaino žyme. Ir čia atėjo tik tam, kad pasakytų mums  aš išgyvenau! ir jūs tai galite! Ji privertė mane atsisėsti per vidurį, kad visi gerai matytų ir girdėtų, kad būčiau kuo labiau pažeidžiama, nes tik prievarta galima priversti tokius žmones kaip aš bent kažką padaryti savo paties labui.
Ir aš pradėjau.
- Taigi. – Nežinau, kodėl visada pradedu nuo šio žodžio. Tai kvaila. Tas žodis kvailas. – Šiandien buvo visai gera diena. Pabudau anksčiau už savo vyrą, net anksčiau už savo sūnų, o tai keista, nes jis visuomet pabunda paryčiais ir pradeda nenustodamas verkti, bet šiąnakt išmiegojo visą naktį ir tai… gerai, tikriausiai. Jaučiausi tokia motyvuota ir pilna gyvenimo… Tiek, kiek man įmanoma jaustis pilnai gyvenimo… Na, tai visai nesusiję, bet… Taigi, kaip jau minėjau, pabudau jausdamasi labai gerai, pagaminau pusryčius, tuomet pabudo mano vyras, atrodė laimingas, kad aš laiminga… Jis išvažiavo į darbą, o aš likau namie. Šiandien penktadienis, mano mėgstamiausia savaitės diena, o dar aš jaučiausi taip, tarsi šiandien nieko blogo negali nutikti, tarsi… šiandien nemirsiu. Žinot tą jausmą? Kai kiekvieną dieną bent kartą pagalvoji: o kas, jei šiandien mirsiu? O kas, jei mirčiau? – Pasigirdo pritariami kosčiojimai, bet manęs niekas nepertraukė. Šie žmonės buvo per daug pavargę, kad ką nors nutrauktų. – O šiandien būtent ta diena, kai sau neužduodu tokių klausimų. Nes tiesiog žinau, kad tokią dieną, kaip ši, negalima mirti. Ir šiandien, kaip žinote, mano sūnui suėjo lygiai trys mėnesiai. Tai yra, sueis devintą vakaro. Mano sūnus yra mielas sveikas berniukas, gimė numatytu laiku, kaip buvo suplanuota, o tai keista, nes aš gimiau keliais mėnesiais per anksti, gimusi vos nenumiriau, kelis kartus. Buvau akla ir susiraukšlėjusi kaip sudžiūvusi slyva, bet motina… mama mane išgelbėjo. Jos dėka dabar esu čia. Ir tai gerai. Tikriausiai. Na, apie savo vaikystę neturiu ko daug pasakoti. Buvau laimingas vaikas, kiek pamenu, turėjau tikrų svajonių, bet, aišku, gyvenau nerūpestingai. Ir šiek tiek gaudavau į kailį. Todėl, o gal visai ne, bijojau žmonių. Tik šiek tiek. Mane augino vieniša mo… mama. Ji paliko tėvą, kai aš buvau labai maža, aš taip jo niekad ir nesutikau ir neprisimenu. Mes niekad nesusitikome ir jau nebesusitiksime. Užpernai jis perdozavo vaistų ir mirė. Turėjau ir senelę, kuri mane labai mylėjo, nors moti… mama nuolat pasakoja, kokia senelė buvo jai grubi, kaip jos nemylėjo, kaip nuolatos smurtavo… Bet ji mirė prieš kelerius metus nuo kepenų vėžio, tad taip ir nesužinojau, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų… Senelis, motinos tėvas, nusižudė, pasikorė tvarte, kai jai buvo devyneri. – Klausytojai ėmė muistytis, išgirdę nelemtą žodį. - Ji nieko apie jį neprisimena, tik tiek, kad ir jis buvo smurtautojas. O mano mot… mama irgi nėra lengva. Kai tapau paaugle, mūsų santykiai labai suprastėjo. Na, buvau paauglė, gal tuo viską galima paaiškinti… Ir ji nuolat sakydavo, kokia bloga aš esu. Bet aš nebuvau bloga. Aš buvau tiesiog… paauglė. Vaikas. Maištavau, bet ne tiek, kad būtų galima skųstis. Žinoma, nesididžiuoju savo paaugliška versija, bet kas gi ja didžiuojasi? Taigi, kažkaip sugebėjau pabaigti mokyklą ir labai neblogai išlaikyti egzaminus. Žinoma, tada dar nebuvau nieko doro parašiusi, bet mano vertimai buvo laimėję jau ne vieną apdovanojimą. Ir tai suteikė man jėgų toliau mokytis. Mano svajonė tuomet buvo išleisti knygą. Taigi, baigiau bakalauro studijas, kelerius metus keliavau, kol supratau, kad keliauti nemėgstu. Kažkokiu būdu išleidau knygą, po to antra, po to trečią. Sutikau savo vyrą, mes susituokėme. Susilaukėme vaiko. – O smala nei dabar, nei visus tuos metus nebuvo nė karto dingusi, norėjau pridurti, bet žodžiai niekaip nelipo iš burnos. – Tad dabar… esu čia. Lankausi kiekvieną savaitę jau… septynias savaites iš eilės.
Nutilau bandydama prisiminti blogiausią nutikimą. Žvelgiau į savo delnus, į pirštus. Pro juos staiga ėmė lėkti vaizdiniai: berniukas su ausinėmis, traukinys, jo kaip šampano kamštis į orą išlekianti ranka…
Bet naujoji konsultantė nieko manęs nebeklausė. Visi žmonės ir ji, taip pat, labai norėjo namo.
Motina jau laukė prie Komunijos laikus primenančio pastato. Kol ji vežė mus namo, persimetėm keliomis mandagiomis frazėmis. Kūdikis gale miegojo. Grįžome namo, aš paguldžiau vaiką į lovelę, nes jis vis dar saldžiai miegojo, ir nusileidusi į apačią pamačiau motiną, vis dar mindžikuojančią koridoriuje.
- Gal nori pasilikti vakarienės? – paklausiau. – Šiandien penktadienis, vyro eilė gaminti vakarienę, tad tu galėsi įvertinti, kad jis gamina skaniau už mane.
Ji sutiko. Ji buvo viena, žinoma, kad sutiko. Dabar mes apsikeitėme vietomis. Kiti du jos vaikai buvo toli toli ir dabar tikrai negalėjo jos niekur pakviesti.
Vyras grįžo būtent tada, kai ir turėjo grįžti – ši diena tikrai ypatinga, galvojau sau. Jis atrodė laimingas ir pailsėjęs, jo pagamintas troškinys buvo ypač gardus, motina atrodė patenkinta ir šneki, o pabudęs sūnus neniurzgėjo, neverkė, tik juokėsi ir gugavo, rodės, kad dalyvauja pašnekesyje su visais. Motina gyrė troškinį ir net atsisveikindama mane apkabino. Likęs vakaras praėjo ramiai ir jaukiai, tai tikrai buvo tobula diena, tobulas penktadienis. Tad net neįsivaizduoju, kaip ir kodėl viskas pakrypo ta linkme.
2020-04-23 14:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 17:28
Damastas
Visų pirmą tekstas nesutvarkytas, o tai visuomet trukdo skaityti ir tinkamai vertinti.

Labai miglotai pristatoma ta plepanti moteris, suprantu įspūdį kurio norėjote, bet ne viskas sklandžiai persiskaito dėl rišlumo stokos.

Monologe yra kelios vietos, kuomet duodate atsikvėpti, parodote kažkiek aplinkos, tačiau pats monologas gana ilgas ir tokių atokvėpių norėtųsi kiek daugiau, plius parodytumėt daugiau aplinkos, tvyrančių emocijų, gal net personažų.

Šiek tiek atsiranda loginio (chronologinio) disonanso, kuomet tik susirinkę žmonės jau atrodo pavargę. Herojė, matyt, kaip ir visi susirinkusieji, atsineša vaišių, bet įvyksta keli smulkūs pokalbiai, tada jos pačios pasakojimas, o tada visi jau skirstosi, nes labai pavargo...

Vyrą jau galima būtų pavadinti retsykiais ir vardu, nebent už to slypi noras perteikti svetimumą ar kažką panašaus.

Kaip bebūtų yra keistas jausmas, jog turite ką pasakyti, tik trūksta to sklandumo, kokį pastebėjau dienoraščiuose.

4.



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-23 18:37
neberijus
Koks ten susirinkimas. kai pats kalbi nuobodu nebūna. Nepaiškėjo kokia problema?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-23 17:02
dngl
nepaprastai gražu. daugoka texto.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą