Ronės diena (3)

Kada Ronė paskutinį kartą važiavo šiuo keliu – tiksliai neprisimena: tada buvo ankstyvas ruduo, jos mėgstamiausias metų laikas: miškai tik gelto, geltonavo ražienos, kur ne kur jau buvo suarti laukai, pasėti žiemkenčiai. Prisimena kaip tuos tris kilometrus, nuo stotelės, ėjo šunkeliu. Ėjo pro sodybas, kuriose gyveno kiti žmonės, tų „senųjų“ mažai buvo likę – sodybas nupirko žmonės iš miesto ir kūrėsi, savaip perstatinėjo, formavo „vakarietiškus“ sklypus (tokia mada). Tame vienkiemyje, kuris netoli tėviškės, gyveno draugė (ji buvo porą metų vyresnė), baigė Žemės ūkio akademiją ir sugrįžo į gimtinę, dirbo agronome. Tada, prisimena, užėjo į jaukią sodybą – tik truputį perstatytą, kaip sakoma – renovuotą. Draugiškai paplepėjo, apkalbėjo pažįstamus ir nepažįstamus, išgėrė gilių kavos su naminiu pyragu. Tėviškė... Dviejų galų medinė troba – be langų, be durų, stogas, dengtas gontlentėmis, per vidurį įlūžęs, tvarto vienas galas nugriuvęs, iš vasarinės virtuvės likę tik pamatai, tėvuko dirbtuvėlės nei žymės. Dvi obelys dar buvo išlikusios ir kvepėjo obuoliais, niekas obuolių nei rinko nei skynė, kitos septynios, nukirstos, gulėjo čia pat, ištiesusios negyvas šakas, lyg rankas – atrodė meldžiasi... Kam reikėjo jas va taip iškirsti ir palikti? Buvo likusios keturios žagarvyšnės; neaukštos, tad tėvukas joms nunėrė tinklus nuo špokų. Tėvukas „auksinių rankų“ - nebuvo tokio darbo, kurio jis nemokėjo.  Buvo išlikusios dvi „karklavyšnės“ -  jos aukštos ir jokiais tinklais neapglėbsi, o ir uogos mažos, rūgštokos, tad atitekdavo špokams.  „Reikia ir tiems Dievo tvariniams maisto“ sakydavo tėvukas...
  Ronės mintis nutraukė „žalias jaunimėlis“ – linksmi, laimingi, tokie geraširdžiai, juokėsi, klegėjo ir visą autobusą (tiesa nedaug tų keleivių buvo) užkrėtė gera nuotaika. Gal į svečius, o gal iš svečių važiavo. Pamatę, kad keleiviai šypsosi – uždainavo:: „kur lygūs laukai... “ kažkuris pradėjo „diriguoti“ ir tada tie keli keleiviai, tame tarpe ir Ronė, pritarė. Gaila, ne ilgai važiavo - gal stotelę, o gal dvi.; „Laimingo kelio“- palinkėjo, padovanojo savo šypsenas ir išlipo. Autobuse tapo tylu, liko tik Ronė ir dar keturi keleiviai- visi paskendę savo mintyse...
  Neprivažiavusi „savo stotelės“ Ronė priėjo prie vairuotojo ir paprašė sustoti ties kryžkele – iki tikrosios stotelės dar geras puskilometris. Kiek Ronė pamena, kaimo gyventojai „nuo amžių“ vairuotojų parašydavo „sustok, mielasis ties kryžkele“ ir vairuotojai visada sustodavo.
-Sustok, mielasis ties kryžkele.
Vairuotojas sustabdė autobusą, atidarė duris, nusišypsojo Ronei šilta, gera šypsena, palinkėjo „geros dienos“, dar pamojo ranka. Ronei pasirodė, kad ta šypsena labai pažįstama. Kur ir kada buvo „sutikusi“ tą šypseną? O gal tik pasirodė – ar maža panašių besišypsančių žmonių.
  Ronė pasuko į šunkelį, vedantį link tėviškės. Šiandien šunkelis nebebuvo šunkeliu – tai buvo žvyruotas gana platus kelias, sodybos, nuo „ano karto, – stipriai pasikeitusios, tada buvę maži medeliai jau gerokai ūgtelėję, kai kurie sklypai aptverti aukštomis tvoromis. Sparčiai žygiuojanti Ronė mažumėlę sukaito – jau tuoj tuoj pamatys savo seniai paliktą, apleistą tėviškę.  Netikėtai Ronei į akis plykstelėjo saulė, ji kažkaip netinkamai pasisuko, pasirodė, kad glimžtelėjo kairę koją – stipriai suskaudo.  Na, bet ką čia: „niekis“...
... tunelis... iš kur tas tunelis?

Žiemgalos Bitė
2020. 04. 18.