Tegyvuoja drakonas

Nubudau pašarvotas ant stalo
šalia savo eilėraščių skiaučių

lyg drobulių kurias sutepė
mano mėlynas stingstantis kraujas 

nusibraukiau nuo šarvų rasą
pramankštinau sumedėjusius
sąnarius

šventintų vandeniu išplovęs trobos grindis
išėjau nudobti drakono

į kalnus kur kalnus gieda
kur visos devynios galvos
rūtelių vainikais pasipuošusios
darniu choru užtraukia aleliuja

aleliuja aleliujaaaa...

ateina Velykos
pražysta lelijų ašmenys

o visos devynios galvos
tarpusavy klega 
karalystės gandus nešioja

kol galop nuo šnekų ištrokšta
alų vyną ir midų laka

devyni jų liežuviai pinas
į raudonuojantį saulės rezginį 

horizontu gražiai nuriedantį
kaip rožės galva
begalinėj spyglių karalijoj

čia užmušęs drakoną vyras
ir pats į drakonu pavirsta

visom devyniom galvom
žiauresnį už buvusį

ir aš ten buvau
ir savo akim regėjau
ir man per barzdą varvėjo

nekaltosios mergelės
kraujas