XX

Atėjau, kai kiti jau išėjo.
Kai vanduo jau virto  ledu.
Kai supynės siūbavo prieš vėją
O širdy buvo graudžiai tylu.

Kelias vedė pražydusiom liepom,
Medaus kvapo tąnakt nemačiau.
Paukščiai klykė ražienom ir vėjui -
Tarsi šauktum: labia pavargau.   

Tu stovėjai anl ledo parkritęs,
Virto žodžiai širdin akmenim.
Meldės garsiai saulei šis rytas:
Ilgas  kelias atves susitik.

Atėjau tavęs čia pagirdyt,
Gurkšnį šildyt sava širdimi.
Pamatyk! – dar ne viskas ištirpę,
Bet... gyvensi!  Ir! tapsim lemtim.