Atsakymas

nukirtau liežuvį ilgo melo
kojas žemėmis užpyliau jo trumpas
o jis kaltino verkė netgi atgailavo
tulžimi plikydamas rankas

nežinios pavėsy ne kažkas juk želia
nujaučiu vėl augančias juodas šakas
į statinę tuščią nuo alaus suvarė
kvailas mano pavydas
tos vasaros kvapnios spalvas

pabudau kai ėmė siausti pūgos
šėlo snaigės sukuriu aštriu
užsipyliau vėl akis virtau ant šono
kaip lokys nepastebėjau šalčių didelių

vėl pavasaris po obelim žiedais pažadino
raugo smarvė maišės su gėlių kvapu
kiek dar reikia protą sau sudeginti
kad pabustum su atsakymu aiškiu